Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

Dvasinis darbas, Grupė, Ketinimas, malda

Sunkiausia, kad nejaučiame poreikio siekti kūrinijos tikslo. Mūsų noras visiškai priešingas – natūraliai mąstau tik apie savo vidinę būseną: apie tai, kaip gauti tai, ko man trūksta, kaip užsipildyti. Jei visko pakanka, apskritai apie nieką negalvoju.
Aš nesugebu galvoti, kaip pripildyti kažką kitą, dar ir visą visatą: negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmones, o per juos – Kūrėją. Ar Kūrėjui kažko trūksta? Aš nejaučiu Jo troškimų.
Kūrinių norus dar šiek tiek galiu pajausti, bet ne Kūrėjo. Iš kur man žinoti, kuo galiu Jį nudžiuginti? Manyje nėra tikslo turėti tikrąjį norą, nė jo užuomazgos.
Galutinė ištaisyta būsena, kuri jau egzistuoja gamtoje, veikia mane:  nors neturiu noro, vis tik siekiu jo, tegul ne širdimi, bet protu, tiesiog iš smalsumo. Arba galiu gauti šį norą  iš aplinkos, grupės. Kai visi man tvirtina, koks jis svarbus, aš, naudodamasis kitų norais, taip pat pradedu domėtis. Ir šiuo atveju tobula galutinė būsena veikia mane, pažadina pokyčius manyje.
Arba matau, kad metai prabėgo, o aš vis dar nieko neturiu. Tada svarstau: kas bus toliau? Aš išgyvenu ne todėl, kad man brangus tikslas, bet todėl, kad gaila veltui praleisto laiko. Matau, kad privalau kažką atlikti!
Pradėti reikia nuo aplinkos, kad dirbdamas joje gaučiau iš jos norą, dėl kurio supančioji Šviesa pradės mane keisti. Paskui vis daugiau ir daugiau.
Svarbiausia – siekti noro, indo, o ne prisipildymo. Turiu visą laiką įsivaizduoti, kad esu priešais supančiąją Šviesą.  Man reikia tik paprašyti! Tarsi ateinu į geležinkelio stoties kasą, pažvelgiu pro langelį ir prašau traukinio bilieto. Man reikia tik paprašyti, ir pro langelį man išduos bilietą, kur tik pageidausiu!
Turiu jausti, kad būtinai jį gausiu, jei tik žinau, kur noriu važiuoti ir kokia kita stotis. Bet iš kur man žinoti, kur kita stotis?
Dėl to turiu įsijungti į grupę, visiškai paskęsti joje, išnykti ir sugerti iš jos norą. Jei su šiuo noru ateinu prie kasos bilieto, tai, be abejo, neklysdamas paimsiu bilietą į teisingą traukinį, vežantį iki kitos teisingos stoties.
Taip judėsiu nuo stoties iki stoties. Kiekvieną kartą man vis labiau aiškės galutinė stotis – pradžiuginti Kūrėją. Ji taip pat išreiškiama noru. Kai pradedu teikti džiaugsmą kūriniams, aš kiekvieną kartą gaunu dalelę noro suteikti malonumo ir Autoriui, Kūrėjui. Taip šis noras palaipsniui išryškėja.
Nors mano prašymas labai paprastas, nors tiksliai nesuprantu, ko prašau, bet gaunu  pilną Šviesos rinkinį, sudarytą iš dešimties sfirų. Ten taip pat yra Šviesa, esanti priešais „akmeninę širdį“, ir pradedu suprasti, kad man uždrausta Ja naudotis. Yra ir Šviesa, esanti priešais Keter sfirą, kuri jau dalinai priklauso pakopai, esančiai aukščiau manęs. Žemesniojo Keter jau jaučiama aukštesniojo Malchut.
Šitaip pradedu suderinti savyje daugybę būsenų iš praeities, dabarties ir ateities. Suprantu, kaip reikia formuoti save kiekvieną kartą vis tobulesne forma. Pajuntu cikliškumą, tų pačių ratų sukimąsi pirmyn ir atgal, bet jie visuomet stumia traukinį į priekį. Ratai sukasi įvairiomis, priešingomis kryptimis, bet traukinys nenukrypstamai artėja į tikslą.
Visam šitame būsenų kamuolyje man svarbiausia įsivaizduoti tikrąjį maldos tašką, kitaip tariant, apie ką ji turėtų būti: apie norą duoti. Svarbiausia: siekti noro,  ir ne noro duoti, kuris jau yra indas, o maldos, sukuriančios maldą – noro duoti poreikį. Būtent tai man būtina.

Iš 2013 m. liepos 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Akmeninės širdies malda

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Paprastas atskleidimo dėsnis

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.