Kelias viršun iš tamsios egoizmo šachtos

Dvasinis darbas

Mes jau pradedame susipažinti su dvasinio darbo būsenomis, nors mums sunku sutikti su jomis ir prie jų priprasti. Kaskart mes vargiai jas pateisiname, juk dvasinės būsenos iškyla tarsi žmogui naujai gimus. Staiga kažkas su juo atsitinka ir jis nebeatpažįsta savęs, nebepažįsta pasaulio, kuriame yra, nebesupranta jo reakcijų, trukdančių arba jam padedančių poveikių, priešų ir draugų.
Žmogus susipainioja. Jis nori pažinti šią naują vidinę realybę, kurioje atsidūrė, bet nepajėgia to padaryti. Tarsi jis gavo naują vidinę programą ir todėl nepažįsta savęs bei pasaulio. Visos reakcijos tapo naujos ir visiškai nežinomos. Atsidūręs naujame pasaulyje jis netenka ankstesnio tikrumo, seno santykio su viskuo.
Reikia prie to priprasti! Nors priprasti neįmanoma, nes kaskart pajunti visiškai naują būseną. Ir kuo toliau žmogus pažengia, tuo labiau viena nuo kitos skiriasi besikeičiančios jo būsenos. Nors permainų dažnis didėja, pačios būsenos tampa vis kontrastingesnės ir vis labiau atplėštos viena nuo kitos.
Vos prieš dieną ar dvi dienas patirta būsena gali kardinaliai skirtis nuo šiandieninės, ir žmogus jaučiasi baisiai susipainiojęs, netekęs stabilumo, tarsi visai žūsta. Jo būsenos tampa vis priešingesnės ir jų kaitos greitis vis didėja. Kaskart būsenai pasikeitus ateina tokia akimirka, kai žmogus visiškai nesupranta, kas vyksta, netgi nepaisant to, kad jau turi didelės patirties.
Kai iškyla nauja būsena, ji taip skiriasi nuo ankstesnės, kad ištrina viską, kas buvo praeityje. O būdamas kitos būsenos žmogus kol kas nieko neatpažįsta, tad jis ir nesupranta, kas su juo vyksta, tarsi taip atsitiktų pirmąkart. Ir iš tikrųjų tokia būsena apima pirmąkart, juk atsiskleidžia naujas informacinis genas (rešimo), nauja realybė.
Neįmanoma paaiškinti to pašaliniams žmonėms, juk jie nesupras. Jie nesupranta, kaip žmogus gali staiga tapti nieko nežinantis, susipainiojęs – kaip gali būti, kad didis kabalistas staiga negeba nuspręsti, suprasti, pajusti netgi tokių paprastų dalykų, kurie prieinami bet kokiam žmogui. Vis dėlto toks mūsų gyvenimas, ir mes užkariaujame dvasinių laiptų laiptelį po laiptelio.
Svarbiausia mylėti tokias būsenas ir suprasti, kad jos vis labiau mus priartina prie Kūrėjo suvokimo, prie panašumo į Jį. Nėra geresnės būsenos nei tokia, kai žmogus jaučia painiavą, tamsą, bejėgiškumą suprasdamas, jog taip atsiskleidžia tie indai, su kuriais jis greitai galės dirbti ir įsigyti davimo savybę, teisingesnį požiūrį į savo būseną.
Iš tiesų tokiu būdu jam nuimamas uždangalas. Kažkada vaikystėje skaičiau knygą apie arklius, kurie traukė vežimus anglies akmens skaldyklose po žeme. Arkliai niekada nepakildavo į viršų ir todėl buvo neįpratę prie saulės šviesos. Taigi kai jie susendavo ir nebegalėdavo dirbti, prieš pakeliant juos iš šachtos jiems ant galvos buvo užtraukiama keletą maišų. O viršuje palaipsniui buvo nuimama maišas po maišo: iš pradžių vienas maišas, po kurio laiko – kitas, kad arklys pamažu priprastų prie šviesos.
Štai ir mes esame tokioje pačioje situacijoje. Kaskart būsenai pasikeitus tarsi nuo mūsų nuimamas dar vienas maišas. Ir taip bus tol, kol priprasime prie tikrosios šviesos.
Jeigu žmogus supranta, kad su juo dabar yra dirbama tam, kad jis priprastų prie šviesos ir galėtų pamatyti savo pasaulyje Kūrėją ir Jo veiksmus, tai jis priima šį darbą su dideliu dėkingumu. Jis supranta, kad šis darbas prieblandoje, tamsoje labai vertingas, juk būtent jis formuoja jame naujus suvokimo instrumentus tikrajam dvasiniam pasauliui atskleisti.
Visas šis darbas vadinamas priesako vykdymu, o jeigu žmogų jis džiugina, tai vadinama priesako džiaugsmu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Mokytis dirbti nepriklausomai nuo rezultato

Aukštesniojo pasaulio formulė

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.