Švitras egoizmui – balzamas širdžiai

Dvasinis darbas, Grupė

Integraliojo auklėjimo kongresas. Antrasis seminaras
Kiekvienas iš mūsų kadaise buvo embrionas motinos įsčiose. Mama jį augino, jis augo joje… Įsivaizduokite būseną, kai esate ten, viduje. Kaip, apskritai, tai išgyvenama?
Ši būsena panaši į dabartinį mūsų vystymosi laikotarpį. Juk išėjimas į dvasinį pasaulį vyksta absoliučiai tais pačiais etapais, kuriais vystosi embrionas. Ir atvirkščiai, būtent iš dvasinio pasaulio nusileido iki mūsų pasaulio dvi priešingos jėgos – davimo ir gavimo – ir jos mus vysto.
Kone tūkstantis knygos „Mokymo apie dešimt sfirų“ puslapių yra skirta mūsų vystymuisi dvasiniame pasaulyje. Ten parašyta, kaip vyksta šių jėgų nusileidimas, kaip gimstame ir vystomės mūsų pasaulyje.
Kaip gi mes galime vystytis?
Grupė yra mūsų vystymosi įsčios ir mums reikia jomis rūpintis. Mes turime vystytis sąmoningai ir tuo dvasinis pakilimas, dvasinis augimas skiriasi nuo bet kurio kito.
Embrionas mūsų pasaulyje nesirūpina vieta, kurioje auga. Jis vystosi nesąmoningai. Taip ir žmonija vystosi nesąmoningai: ją veja kažkur pirmyn kažkokios jėgos, paskatos, savybės, troškimai, „atsitiktinumai“ ir t. t. Iš kitos pusės, mes turime susikurti sau aplinką, kuri mus augins, patys. Tik šioje aplinkoje pakilsime. Jei neaukštinsime grupės, nesusitelksime, nesusivienysime, nesirūpinsime tuo, kad ji būtų glaudžiai susitelkusi, vieninga, negalėsime joje vystytis.
Baal Sulamas rašo, kad istorijoje, deja, buvo tokių atvejų, kai embrionas pasirodė esąs negyvas, nes grupė staiga dėl kokių nors priežasčių nustodavo rūpintis vienijimusi tarpusavyje.
Kiekviename etape turime susijungti vieni su kitais vis stipriau. Tai kilsteli mus aukštyn, praeiname dar vieną stadiją, dar vieną dieną, kol užbaigsime visus devynis mūsų vystymosi mėnesius. Tada gimstame. Visa tai vyksta dėl dvasinių dėsnių, todėl juos žinantis žmogus tiksliai jaučia ir tai, kaip vystomasi mūsų pasaulyje.
Taigi, grupės vystymąsi turime vertinti labiau nei asmeninį, kad per grupę kiltume. Taip vyksta augimas: mes sukeliame sau Aukštesniosios Šviesos poveikį, reikalaujame iš Jos, prašome, meldžiame, meldžiamės, kad Ji pakeltų, sutelktų, sujungtų mus. Šis mūsų susijungimas pritraukia mums supančiąją jėgą, „įsčias“, kuriose gimstame, vadinamąją Malchut, arba Šchiną. Joje kaskart atrandame didesnį panašumą į Žmogų.
Tuo pat metu, žinoma, veikia dvi jėgos, priešingos viena kitai – gavimo ir davimo, kurios turi įgyti atitinkamos pusiausvyros būseną. Kiekvieną kartą iš jų pusiausvyros gimsta kilimas. Tada siekiame naujos pusiausvyros – ir vėl kilimas. Taip mes su jumis kylame ir gimstame. Kitaip tariant, mes patys save auginame. Tačiau turime suvokti šias dvi mus žadinančias jėgas visada teigiamai, džiaugsmingai, nors jos nėra labai malonios, todėl kad braižo mūsų egoizmą kaip švitrinis popierius, sukeldamos įvairiausių nemalonumų. Visa tai mums organizuoja Kūrėjas – Tik Jis. Jis žino begalę poveikio būdų ir kiekvieną akimirką nuleidžia kažką kiekvienam iš mūsų ir visiems kartu.
Tai štai, kiekvieną Kūrėjo judesį mūsų atžvilgiu, kitaip tariant, kiekvieną savo būseną pasaulyje, gyvenime turime būti pasiruošę suvokti kaip palaiminimą, kaip didžiulę sėkmę, turime suprasti, kad taip Jis bendrauja su mumis, taip veda mus, ir priskirti prie „Nieko nėra išskyrus Jį“ ir to, kad Kūrėjas absoliučiai geras… Taip, Jo poveikis mums atrodo priešingas absoliučiam gėriui, nes suvokiame jį savo egoizme. Bet kai tik susijungiame, iš karto Kūrėjo poveikis virsta tuo, kuo yra iš tikrųjų – absoliučiu gėriu.
Kartais jaučiame tai per susitikimus, bendrus vienijimosi veiksmus. Kartais tai ateina žmogui asmeniškai, savarankiškai, bet toks vystymasis nėra pageidautinas. Pageidautina, kai visa grupė teisingai suvirškina visus Kūrėjo poveikius.
Visi jie nemalonūs. Malonūs tampa tik tada, kai juos teisingai tarpusavyje sujungiame, surasdami viduriniąją liniją tarp dešiniosios ir kairiosios (tarp gerų ir blogų būsenų), kai kartu jas nukreipiame į mūsų dvasinį pakilimą, susijungdami tarpusavyje.
Praktiškai mūsų darbo esmė yra kiekvieną egzistavimo akimirką teisingai suvokti Aukštesnįjį poveikį, teisingai jį vertinti. Reikia nuolatos analizuoti, grįžtant prie to, kad viskas, kas vyksta su mumis, manyje, širdyje, mintyse – visa tai, kas kyla, bet kokios mintys, norai, paskatos – visa tai sukelia manyje Šviesa.
Kokiu tikslu? Kad aš, reaguodamas į tą poveikį, susijungčiau su draugais. Susijungčiau ir paprašyčiau, kad šis poveikis taptų mums pakilimu į būsimą būseną – davimo savybę.
Mums su jumis reikia nusiteikti nepraleisti šių galimybių. Paprastai tik retais momentais išgyvendami savo būsenas suprantame, kad viskas mumyse kyla iš Kūrėjo ir tik tam, kad „įkalbėtume“ Jį paversti tą pokytį teigiamu. Kiekvieną mūsų laiko, mūsų egzistavimo akimirką skamba nuolatinis Kūrėjo kvietimas pakilti pas Jį. Mums tereikia siekti jo nepraleisti.
Svarbiausia šiuo atveju sąlyga „kelti savo širdį Kūrėjo keliuose“. Visą laiką kiekvienas iš mūsų ir visi kartu turime siekti būti jautresni tarpusavio santykiuose su Juo. Tada pajusime Jo pokalbį su mumis, suprasime, ką Jis nori mums pasakyti. Jis kalba būtent sukeldamas mumyse pojūčius, o mes – į juos reaguodami. Paskui vėl gauname naują pojūtį ir vėl į jį atsiliepiame.
Taip ir mokomės. Panašiai mokomas ir vaikas: jis reaguoja į dirgiklius. Teisingai ar neteisingai reaguoja – nesvarbu, bet pamažu auga. Ir mes su jumis taip augsime.

Iš 2014 m. vasario 2 d. Integraliojo auklėjimo kongreso antrojo seminaro

Daugiau šia tema skaitykite:

Sutinkame tapti moliu Meistro rankose

Proveržis pro bendro rato centrą

Jautrumas Šviesai

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.