Apleista ganykla

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Jeigu aprašyti nūdienai naudotume Toros apibrėžimus, tai „septyneri sotūs metai“ pasibaigė šeštąjį–septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Būtent tada „amerikietiškos svajonės“ auksuotame paviršiuje atsirado pirmieji įskilimai ir paaiškėjo, kad kapitalizmas grimzta į nesibaigiančią krizę.
Neaiškios buvo ne tendencijos, o terminai. Jeigu ne du Pasauliniai karai, gesimas būtų prasidėjęs jau XX amžiaus pradžioje. Juk jau tuo laiku baigėsi natūralus vystymasis, vykęs dėl augančio egoistinio noro, dar neperėjusio nuo sunokimo į pernokimo ir puvimo stadiją. Jis dar atrodė puikus vaisius, kuris pasiliks su mumis visam laikui.
Tačiau kiekvienas procesas turi pabaigą. Staiga XIX ir XX amžių sandūroje vaisius pradėjo pūti. Bet Pasauliniai karai, taip pat periodas tarp jų ir grįžimas prie normalaus gyvenimo, kuris truko dar apie 15 metų, atidėjo egoizmo suirimą iki 1960–1965 metų.
Taigi, manau, kad dėl karų procesas užsitęsė 60–70 metų. Juk esant išorinei grėsmei mes nebeužsiimame vidinėmis problemomis. Lygiai taip pat rimtai sergantis žmogus galvoja apie savo negalią, o ne apie išorinį perteklių.
Na o iki tol išgyvenome „septynerius sočius metus“. Manėme, kad egoizmas atves mus prie naujų laimėjimų, jeigu tik išmoksime optimaliai jį naudoti. „ Ačiū Dievui, turime stiprų charakterį, stiprų troškimą, galingą intelektą – ir einame pirmyn, žvaigždžių, gausos, pasaulio valdymo link“. Tokios tada buvo nuotaikos.
Bet staiga šis „oro balionas“ ėmė po truputį bliūkšti. Tiesa, šiandien iš jo dar neišėjęs visas oras, ir todėl siaurapročiai žmonės nepastebi to, kas vyksta. Jie „ganosi“ sau ant žolytės ir nuoširdžiai nesupranta, apie kokią krizę mes čia kalbame. Kol griaustinis nenugriaudėjo, „žolėdžiai“ tiesiog nemato nieko toliau savo „žalumos“.
Bet jeigu žmogui reikia kažko daugiau, jis pastebi neatitikimus ir susimąsto…
Tuo metu prasidėjo „septyneri bado metai“. Tai reiškia, kad pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai išlipome iš medžių ir leidomės į kelionę, vejami savojo egoizmo, savosios prigimties, – priekyje pasimatė akligatvis. Nežinome, kurlink judėti toliau. Galiausiai visas mūsų kelias šiandien – kančios ir problemos.
Juk anksčiau protą ir jausmus, visus savo gabumus naudojome judėjimui pirmyn, o dabar beveik visi mūsų resursai išnaudojami bėdų kompensavimui, „išlaidų“ dengimui. Taip dabar formuojama visa mūsų sistema, visas gyvenimas – kaip pasprukti nuo kito smūgio.
Vakar mums užteko „žolės“ ganykloje, o šiandien jos turime susirasti, išsisukinėdami nuo visų tų, kurie braido po nuskurdusią „ganyklą“ kartu su mumis.
Žodžiu, bėdos auga ir todėl didesnioji mūsų energijos dalis skiriama kasdienių sunkumų kompensavimui. Štai tokie „septyneri bado metai“.
Tačiau ir čia terminai nenurodyti. Vis dėlto galiausiai turėsime suvokti: Faraonas (egoizmas) yra blogis, su juo negalima sutikti, bet neįmanoma ir kovoti, o galima tik pabėgti nuo jo – pakilti virš jo…

Iš 2013 m. gruodžio 1 d. pamokos pagal straipsnį „Tremtis ir išsilaisvinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Valstybės silpsta

Pasaulio studijavimas – tai žmogaus studijavimas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.