Kaip tapti amžinam?

Auklėjimas, vaikai, Realybės suvokimas

Klausimas. Ko aš, jaunas žmogus, galėčiau pasimokyti iš seno žmogaus?
Atsakymas. Jaunas žmogus iš seno žmogaus gali išmokti kitaip žiūrėti į gyvenimą. Jis supras, kad pasiekimai, kurie jam dabar atrodo labai svarbūs, visiškai nėra svarbūs, ir savo gyvenimą verta užpildyti tuo, kas padės palikti pėdsaką amžinybėje. Juk būtent to nori senas žmogus ir tas, kuris artėja prie pagyvenusio žmogaus amžiaus.
Tai pasiekti mums padės integralusis ugdymas. Jo užduotis – parodyti, kad tarp mūsų egzistuoja amžinų ryšių sistema. Joje mes galime save išreikšti ir pasilikti tokios formos – apimti naujos davimo artimui dvasios.
Egoistiškai gaudami negalime to pasiekti, mirštame ir iš mūsų nieko nelieka. Tačiau jeigu aš duodamas susijungiu su kitais, tai įgyju amžiną jėgą, kuri veikia pati savaime ir jai nieko nereikia gauti iš kitų. Todėl ji veikia visą laiką. Jeigu įsitraukiu į šią davimo ir meilės jėgą, kuri užpildo visą realybę, ir einu kartu su ja, tai stiprinu ją savo noru.
Taip įsitraukiu į šios jėgos lauką ir pradedu jame gyventi. Ir jau niekada nemirsiu! Šis mano „aš“, kuriam pavyko susilieti su davimo jėga, nemirtingas, juk pati ši altruistinė jėga – amžina.
Kad tai įvyktų, reikia pakeisti savo psichologinį suvokimą. Dabar suvokiu save egzistuojantį,  priklausomai nuo to, kiek gaunu. Man senstant mano egoistinės jėgos silpsta, blėsta ir aš pamažu netenku noro, kol visai mirštu. Kitaip tariant, miršta mano vartotojiška jėga: ji vis mažėja, kol galų gale išnyksta.
Mes tai vadiname mirtimi. Bet jeigu aš išsiugdysiu meilės ir davimo jėgą, tai nepajusiu mirties. Juk pamatysiu, kaip davimo jėga užpildo pasaulį, o aš su savo nauju noru įsitraukiu į šią jėgą ir suteikiu jai daugiau galios. Leidžiu šiai jėgai atsiskleisti per mane ir tarsi įsivelku į naują kūną. Tokiu būdu įgyju naują, dvasinį (o ne kūnišką!) gyvenimą.
Šis kūnas gyvūninis, ir aš jaučiu, kad anksčiau gyvenau su viena dvasia – egoistine, o dabar gyvenu su visiškai kitokia – davimo – dvasia. Ir su šia davimo dvasia nesu pavaldus mirties angelui.
Ši davimo dvasia pasireiškia visų žmogų supančių aplinkinių atžvilgiu ir todėl paverčia jį labai naudingu visuomenės nariu. Galima surinkti pensinio amžiaus žmones, kurie jau jaučiasi arti savo gyvenimo finišo, ir paaiškinti jiems, kaip jie gali tapti amžini. Tada mes nebaigiame gyvenimo drauge su šiuo fiziniu kūnu, nes ne tapatiname save su juo, o kuriame naują kūną – davimo (vietoj egoistinio gavimo) kūną.
Taigi, jeigu žmogus nenori jausti senatvės, matyti, kaip senka jo paskutinės jėgos ir gęsta gyvenimo žvakė, reikia, kad jis pasiektų davimo jėgą ir atskleistų integralių tarpusavio ryšių sistemą, kurioje pajus amžiną gyvenimą dar iki fizinio kūno mirties.
Klausimas. Kokią išvadą turi padaryti jaunas žmogus suvokęs, kad mūsų gyvenimas sutvarkytas taip, jog jo laikas neišvengiamai baigsis?
Atsakymas. Jaunam žmogui reikia paaiškinti, kad gyvenimas – tai kilimas, trunkantis 30 metų, vėliau laukia kritimas ir mirtis. Todėl būtina šį gyvenimą padaryti nenutrūkstamu kilimu, kuris niekada nesibaigia!

Iš 2014 m. balandžio 22 d pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Be pasipriešinimo

Pusiausvyros ekonomika

„Viena šeima“ – ne utopija!

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.