Klausimas. Europą užliejo milžiniška pabėgėlių banga. Vien pernai žemyno krantus pasiekė 260 tūkstančių imigrantų ir pabėgėlių. Jie bėga nuo karų, genocido, humanitarinių krizių ir tiesiog nuo blogo gyvenimo.
Šio škvalo rezultatas – didelis apkrovimas ir nekontroliuojama situacija.
Ypatingai sunku šalims, kurios ir taip jaučia ekonominės krizės poveikį. Artimųjų Rytų problemos užtvindo Europą ir neleidžia gyventi įprasto ramaus gyvenimo.
Iškyla daugybė klausimų, kaip susidoroti su tuo, kas vyksta. Reiškiamos įvairios nuomonės. Vieni kviečia solidarizuotis, kiti reikalauja sustabdyti šį srautą. Kokia jūsų nuomonė?
Atsakymas. Tegul tie, kurie solidarizuojasi su pabėgėliais, atveria savo namų duris ir priima keletą žmonių bei juos išlaiko. Galbūt taip problema bus išspręsta?
Žmogus turi būti ištikimas savo idealams, o ne deklaruoti principus, ir tikėtis, kad juos vykdytų kas nors kitas. Jeigu manau, jog reikia rūpintis pabėgėliais, tai einu ir rūpinuosi. Kitaip, aš tik laidau gražius žodžius į orą.
Atėjo laikas nustoti laikytis dvigubo požiūrio. Kas įgyvendins mano nuostatas, jeigu ne aš? Jeigu palaikau svetingumą, tai privalau prisiimti šią naštą.
Klausimas. Ir vis dėlto, ar čia ne reikalingas visapusiškesnis sprendimas? Ištisos šalys prašo pagalbos iš Europos Sąjungos.
Atsakymas. Valstybė čia bejėgė. Ne tik Graikija, bet ir pačios turtingiausios šalys, tokios kaip Prancūzija ir Vokietija, negalės priimti visų tų imigrantų, kurie norėtų jose įsikurti. Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, o ypač gilėjant krizei, nėra jokių įsikūrimo galimybių.
Todėl kartoju: kiekvienas, deklaruojantis solidarumą, turi jį realizuoti. Tokiu atveju sprendimas būtų toks: pabėgėlis stabdomas prie sienos, statomas į eilę, kuri juda tokiu greičiu kokiu europiečiai asmeniškai gali juos priimti ir jais pasirūpinti. Gavęs leidimą įvažiuoti, kiekvienas pabėgėlis nukreipiamas konkrečiu adresu.
Pavyzdžiui, kai daugiau nei prieš keturiasdešimt metų su šeima repatrijavomės į Izraelį, oro uoste mums išdavė pažymėjimus ir nurodė, kur vykti. Be to, mums skyrė automobilį. Susikrovėme savo daiktus ir mus nuvežė į Haifos viešbutį „Karmelija“.
Ar Europa pajėgi taip priimti pabėgėlius? Ar pajėgi aprūpinti juos darbu, padengti socialinį draudimą ir kitus valstybinio mechanizmo reikalavimus? Juk kitaip jų įsikėlimas tampa visiškai nesuprantamas.
Todėl šiandien vienintelė alternatyva – asmenys, visuomeninės organizacijos ir net administracija ar imigracijos tarnyba, kurios prisiimtų atsakomybę už pabėgėlių absorbciją. Čia būtina tvarka.
Tačiau šaukštai po pietų, o sprendimas nerastas nei šiandienai, nei rytdienai, nei porytdienai. Jeigu pabėgėlius sustabdytų prie sienos pačioje pradžioje ir neįsileistų į ES, tai po jų nesiveržtų nauja banga. Tik radus atitinkamus sprendimus galima suteikti leidimą gyventi. Ir priešingai, kol nėra sprendimo, nėra ir imigrantų.
Antraip neįmanoma. O jeigu kas nors galvoja, kad įmanoma, tegul pats įgyvendina savo idėją.
Vietoj to, Europa siūlo savo nekviestiems svečiams apsigyventi parkuose, pliažuose ar laikinose prieglaudose. O kas paskui?

Iš 2015 m. rugpjūčio 27 d. 616-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus išsitaisymo procesas prasidėjo

Kas laukia Europos?

Senosios Europos bejėgiškumas