Pasaulio valdymo dėsnis, II dalis

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKongresas Europoje „Ateitis prasideda čia“. Pirmoji pamoka
Mes nebegalime toliau didinti savo norų – dabar turime pakeisti jų naudojimą. Bet žmonija to nesupranta, todėl nesusigaudo, kas su ja vyksta.
Mes įžengėme į laikotarpį, kai daugiau nereikalingas didelis noras, todėl šiuolaikinė karta atrodo tokia pavargusi ir nusivylusi tolimesniu vystymusi. Didelė dalis jaunimo nesiekia karjeros, nekuria šeimos, apskritai, nenori galvoti apie ateitį, kuri niekam neaiški.
Ir visa tai todėl, kad pasaulyje vietoj linijinio egoizmo augimo dėsnio, kurį kiekvienas vykdo kaip nori, pradeda veikti naujas, integralus dėsnis, reikalaujantis iš žmonių susijungti tarpusavyje. Dabar pasaulio vystymasis priklauso būtent nuo žmonių vienijimosi, tarsi vieno kūno ląstelių, jėgos. Kuo daugiau gerumo ir kuo stipresnis tarpusavio ryšys, tuo greičiau vystomės.
Mes matome tą pačią tendenciją technikos vystymesi: kuo sudėtingesnės programos ir mechanizmai, kuo daugiau jos turi vidinių komponentų, tuo tobulesni sukuriami įrenginiai. Judama pirmyn ne dėl gilinimosi į konkrečias detales, o dėl jų tobulesnio sujungimo. Visas technikos vystymasis per paskutiniuosius dešimt metų yra pagrįstas naujų sąsajų tarp elementų kūrimu.
Bet žmonių visuomenėje taip vystytis nesugebame, nes jos elementai – mes patys, o mums nesinori jungtis, ir todėl nesuprantame, ko iš mūsų reikalauja vystymosi dėsnis. Tai šiandien didžiausia žmonijos problema, kilusi dėl nesupratimo, kad esame naujoje epochoje.
Baal Sulamas šį laikotarpį vadina „Paskutiniąja karta“, nes žmonės pradeda suprasti, kad individualus egoistinis vystymasis baigiasi ir tolimesnė pažanga įmanoma tik kuriant teisingą tarpusavio ryšį. Turime suprasti, kad priklausome vienai sistemai, kurioje veikia abipusio įsitraukimo, tarpusavio supratimo dėsnis.
Visi žmonės turi jaustis kaip ląstelės arba vieno kūno organai, teisingai susiję tarpusavyje. Kai mes susikuriame tokį ryšį, tai jame jaučiame bendrą jėgą, jungiančią visą gamtą, kuri vadinama „Kūrėju“. Mes patys ją kuriame savo teisingu susijungimu ir atskleidžiame joje.
Tokia žmogaus paskirtis šiame pasaulyje ir mūsų laikmečio esmė. Iki šios būsenos žmonija privalo nedelsiant pakilti. Kuo greičiau suvoksime etapus, kurie jau yra gamtos programoje, ir patys panorėsime juos įgyvendinti, tuo geresnis ir malonesnis bus mūsų vystymasis. Mes suprasime, kokį tikslą turime ir gausime teisingą reakciją iš gamtos į visus mūsų veiksmus.
Galutinė būsena gamtoje jau egzistuoja ir joje mes visi idealiai susiję vienas su kitu. Tokia sistema vadinama „Adomu“, pirmuoju žmogumi, kitaip tariant „panašiu“ („dome“) į bendrąją gamtos jėgą – davimo ir vienybės jėgą. Teisingas tarpusavio susijungimas vadinamas meile, kuriai esant kiekvienas supranta kito poreikius ir gali teisingai tarpusavyje sąveikauti.
Mylėti – vadinasi – žinoti, kaip aš turiu aprūpinti kitą tuo, ko jam trūksta, o kitas gali man duoti tai, ko trūksta man, – taip mes sudarome bendrą visos žmonijos integralųjį mechanizmą. Turime suprasti, kad pasaulyje nieko nereikalingo nėra sukurta. Ir jei žinome sistemą, tai rasime kiekvienam tinkamą vietą, kurią būtent jis tegali užpildyti.
Kai vaikas renka dėlionę, jam neretai lieka tarsi nereikalingų detalių, bet tik todėl, kad jis nežino viso vaizdo, visos sistemos. Tačiau tas, kas sukūrė šią dėlionę, tiksliai žino, kur turi prisijungti kiekviena jos dalis ir kokia jos tikroji funkcija.
Taip ir mes, kai susipažinsime su visa sistema, suprasime, kad joje reikalingas kiekvienas iš mūsų, ir iš to išvystysime teisingus santykius vienas su kitu. Juk gamtos sistemoje nesukurta nieko, kas nebūtina.
Jei suprantame, kad iš tikrųjų gamtos sistema integrali, tobula, idealiai tarpusavyje susijusi, bet to tik nematome dėl savo egoizmo, tai toks požiūris vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“.
Kitaip tariant, aš nesivadovauju tuo, ką matau ir suprantu dabar pagal savo išsivystymą, tarsi vaikas nemokantis surinkti dėlionės, o stengiuosi rasti teisingą vietą, kad sujungčiau kiekvieną detalę į tobulą sistemą. Tai vadinama darbu „aukščiau žinojimo“.
Todėl mes mokomės, ieškome, tyrinėjame gamtos dėsnius, stengiamės pažinti vienas kitą ir išsiaiškinti, kaip galime susijungti tam tikra forma. Ir aptinkame mūsų skirtumus, tarsi vaikai, kurie varto dėlionės detales ir negali sujungti jų vienos su kita.
Be to, reikia suprasti, kad visos šios dėlionės dalys, kiekvienas žmogus šiuo laiku, jau išaugo iki savo galutinės būsenos ir daugiau jam nėra kur vystytis. Jei versime jį vystytis kaip anksčiau, tai sulauksime mutacijų ir piktybinių formų.
Ir būtent tai matome mūsų visuomenėje, mūsų vaikuose, kol neišmokome jų teisingo tarpusavio ryšio kūrimo metodo, kuris leistų pereiti prie kito vystymosi etapo. Tik ištyrinėję teisingo tarpusavio ryšio dėsnius, suprasime pasaulio valdymo dėsnius ir galėsime pagerinti savo gyvenimą.

Iš 2017 m. rugpjūčio 25 d. pirmosios kongreso pamokos Vokietijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio valdymo dėsnis, I dalis

Skirtingos vienybės šaknys

Naujas laikas, nauji dėsniai

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>