Yra žmonių, kuriems net klausyti sunku, jog būtina susivienyti norint pasiekti Kūrėją. Kūrėjas taip aukštai ir toks nepasiekiamas, Jis kitame matavime, kurio nejaučiame.
Jis nepatenka į mūsų jausmų ir proto rėmus. Iš besikeičiančių mumyse minčių ir pojūčių neįstengiame sudėlioti šios dėlionės, Kūrėjo pavidalo, kad nors kaip nors Jį pajaustume ir suprastume.
Tačiau kita vertus, sakoma, kad tai pasiekiama per paprastus materialius veiksmus mūsų pasaulyje. Nesuprantame, koks ryšys tarp vieno ir kito: jei kitiems šypsausi ir gerai su jais elgiuosi – kuo tai gali padėti? Mums tai atrodo kaip nerimtas žaidimas, veidmainystė. Juk iš prigimties esame egoistai, ir jau mėginome gyvenime pakeisti savo išorinį santykį, nekeisdami vidinės esmės.
Bet čia mums reikia suprasti, kad yra ypatingas dvasinis komponentas, vadinamas „grąžinančia į Šaltinį Šviesa“ – tai ypatinga jėga, kurią galime pritraukti ir ji pakeis mūsų prigimtį. Todėl net nenorėdami susivienyti, suartėti, palaikyti kits kito, turime tai daryti, kad priartėtume prie Kūrėjo.
Tai sunkus darbas ir mums reikia įsitikinti, kad jis būtinas norint pažadinti grąžinančią į Šaltinį Šviesą netgi veikiant nenoromis, apsimestinai, žaidžiant.
Kuo dirbtinesnės, nenatūralesnės mūsų pastangos, bet vis tiek stengiamės, tuo didesnę Šviesą pažadiname. Iš čia kyla paradoksas: žmonės, kurie negali pakęsti, jog reikia suartėti su kitais, bet veikia pagal šį principą, pačiomis mažiausiomis savo pastangomis pažadina itin didelę taisančią Šviesą.
#245409

Iš 2019 m. balandžio 28 d. rytinės pamokos