Dvi gamtos jėgos – vyriška ir moteriška

gyvenimo prasmė, Valios laisvė, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманVisas mūsų pasaulis – tai negyvoji, augalinė, gyvūninė ir ypač žmogiška prigimtis – vienas gryniausias egoizmas.
Kiekvienas gamtos elementas ir visų jų vienijimasis į gyvus ar negyvus, augalinius, gyvūninius organizmus veikia vienu principu: kaip galima daugiau įsisavinti tai, kas man naudinga, ir pašalinti tai, kas man netinka, neteisinga, negera. Tai grynas egoizmas, sveika gamtos programa, kuri mus valdo.
Kiek mes galime tai valdyti? Praktiškai negalime. Mes esame marionetės. Kiekviename iš mūsų yra egoistinė programa, pagal kurią mes veikiame.
Mums atrodo, kad mes veikiame savarankiškai, o iš tiesų mus valdo gamtos jėga. Ji mus sukioja kairėn ir dešinėn, kur nori ir kaip nori, – mes vykdome jos programą, net neįsivaizduodami, kad esame jos valioje. Mes egzistuojame egoistinėje prigimtyje, kaip visiškai valdomi elementai.
Kai žmogui kyla klausimas: „Dėl ko aš gyvenu?“, tai gamtoje tarsi kyla kažkoks prieštaravimas, klaida. Kaip gali būti, kad visiškai valdomas žmogus staiga klausia: „Kas aš? Dėl ko gyvenu, kodėl?“
Pati gamta iškelia mums tokį klausimą, duoda mums kažkokią valios laisvę, kad klausinėtume apie save, savo likimą: „Kam? Kaip?“.
Tai nelengva. Tokie klausimai kyla ne visiems. Tačiau mūsų egoistinio vystymosi procese vis daugiau žmonių pradeda apie tai klausinėti.
Iš principo, tai vienintelis klausimas, kurį gamta iškelia mums, kad mes susidomėtume savo veiksmų, vystymosi, gyvenimo programa: „Kam? Kodėl? Ką mes veikiame? Ar mes veikiame instinktyviai, ar kažkokiu būdu galime keisti savo elgseną arba vertinti ją kritiškai, iš kur atsiranda šios mintys?“
Nuo to momento žmogus tampa žmogumi. Ir tada stengiasi suvokti, kad jis valdomas, kad jis nenori to, ką jam skyrė jo prigimtis, kad tai kenksminga, bloga, reikia su tuo kažką daryti ir t. t. Žmogaus dvasinis vystymasis prasideda nuo klausimo: „Dėl ko man gyventi? Kodėl aš gyvenu?“
Atrodo, kad tai depresyvus klausimas, o iš tiesų jis labai reikalingas, nes būtent iš tokios būsenos žmogus pradeda tyrinėti: „Kas mane valdo? Kodėl? Kam? Sutinku aš su tuo ar ne? Aš noriu atskleisti mano valdymo šaltinį. Aš su juo nesutinku, aš noriu veikti ir gyventi kitaip. Aš noriu pakilti virš valdymo šaltinio, aukščiau šios jėgos. Aš nesutinku, kad mane išnaudoja.“
Kai žmogus pradeda save tyrinėti, jis atranda teisingų knygų. Paprastai jos būna susijusios su kabalos mokslu. Kartais, pradžioje, pasitaiko knygų apie psichologiją. Tačiau, jei gilinasi toliau, jis atranda kabalą.
Ir tada jam darosi aišku, kad jį valdo aukštesnė jėga – Gamta arba Kūrėjas, kas yra vienas ir tas pats. Jis stengiasi išsiaiškinti, kur jį veda, dėl ko jis egzistuoja, kaip jį valdo.
Jis pradeda suprasti, kad jį valdo dvi jėgos: teigiama ir neigiama, o jis pats yra neutralus. Net jam būdingas egoizmas, noras mėgautis – tai irgi ne jo, – jis nuleistas iš viršaus.
Taigi, jis yra absoliučiai neutralus kūnas, kurį iš vienos pusės veikia egoistinė jėga, o iš kitos – galimai altruistinė jėga.
Žmogus pradeda save tyrinėti.
Neigiamą, egoistinę, jėgą, kuri visuose gamtos objektuose, taip pat ir žmoguje viską sugeria, gauna, naudoja, mes vadiname moteriška jėga. O teigiamą, duodančią, užpildančią jėgą vadiname vyriška, Kūrėju. Gamta mus dalija į dvi dalis.
Tačiau tai neturi nieko bendra su mūsų pasaulio vyrais ir moterimis. Čia mes vienodai egoistiški. Mus veikia praktiškai tik viena neigiama jėga, o teigiama reikalinga tik tam, kad išvystyti dar didesnę mūsų neigiamą jėgą.
Klausimas. Klausimas apie gyvenimo prasmę – tai moteriškas klausimas?
Atsakymas. Ne. Kai tuštuma žmoguje pasiekia tam tikrą būseną, ir jis supranta, kad jo gyvenimas bereikšmis, jis teatlieka mechaninius veiksmus, tada jis pradeda klausinėti: „Kam ir kodėl?“ Ir nors veiksmus sukelia neigiama jėga, jie jau priklauso teigiamai.
Žmoguje pradeda kalbėti Kūrėjo dalelė, davimo savybė. Jam jau kyla prieštaravimas tarp dviejų jėgų.

Tęsime.
#247105

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>