Besišypsanti depresija

Egoizmo vystymasis, gyvenimo prasmė, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Mokslininkai nustatė naują depresijos rūšį, kuri vadinasi „besišypsanti depresija“. Ja sergantys žmonės atrodo laimingi, o iš tikrųjų kenčia nuo depresijos. Ir ši rūšis plinta. Šie žmonės turi profesiją, vaikų, šeimą, pomėgių ir pastoviai išgyvena depresiją. Jie šypsosi, rodo, kad yra laimingi, o viduje – visiška sumaištis.
Atsakymas. Tai, man atrodo, būdinga didžiulėms žmonijos masėms.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame mūsų egoizmas nuolat vystosi. Ir tai, kas mus tenkino ir patenkino prieš tūkstantį metų, prieš penkis šimtus metų nublanko, o šiandien – iš viso nebepatenkina.
Jeigu XX a. pradžioje, kai žmogus turėjo ką valgyti, kuo apsirengti ir kur miegoti, jis buvo laimingas (didžioji masė), tai šiandien tai visiškai negarantuoja komforto būsenos. Nes egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus gerokai didesnių užsipildymų ir netgi tokių, apie kuriuos pats žmogus nežino.
Štai bloga man, kažko nyku! Atrodo, pavalgiau, pamiegojau. Turiu kur miegoti. Turiu ką pavalgyti. Ir darbas yra. Visko yra. Tai ko man trūksta? Pats nežinau.
Klausimas. O ko žmogui trūksta?
Atsakymas. Pilnatvės, laimės jausmo. To nepakanka. Turiu viską, bet jaučiuosi tuščias.
„Ko tu neturi? Pasakyk – ko. Aš užsirašysiu ir įsipareigoju visa tai suteikti tau“.
„Šito nesuteiksi. Aš iš vidaus turiu kažkuo užsipildyti. Viduje turiu tuštumą, kurios niekaip negaliu pripildyti – nei gėrimu, nei maistu, niekuo.
Klausimas. Kaip žmogui tai rasti?
Atsakymas. Niekaip. Nes jame atsiranda trūkumas, vidinės tuštumos jausmas, kurio neįmanoma užpildyti niekuo mūsų pasaulyje. Gali paimti jį kaip vaiką į karuseles, į pasivaikščiojimus, į keliones, rodyti filmus, nesvarbu, jis liks toks pat. Jis žiūrės, tai šiek tiek atitrauks jį, bet vis tiek jaus, kad tai tik trumpas pabėgimas nuo tuštumos. Tai yra žmogus truputį pakyla virš jos, bet neišeina.
Klausimas. Žinomas austrų psichologas ir neurologas Viktoras Franklis rašė, kad kertinis geros psichinės sveikatos akmuo yra gyvenimo tikslas. Ar gyvenimo prasmės suradimas yra būtinas?
Atsakymas. Mūsų laikais – taip. Seniau gyvenimo prasmė buvo išgyventi.
Kažkada gyvenau Lietuvoje. Žmonės, kurie gyveno ten dar iki sovietų valdžios, pasakojo, kaip viskas buvo sutvarkyta. Ryte eini kažkur dirbti. Darbas dažniausiai – nepastovus, juk tai – maža šalis. Tau pasisekė – tu dirbi, gauni už tai pinigų, ateini namo, turi ką valgyti – sau, šeimai ir t. t. Ir taip buvo daugeliui eilinių neturtingų žmonių. Taip žmonės gyveno. Tai yra, jeigu žmogus šiandien uždirbo, ir jis turi kuo pamaitinti savo šeimą, jis – laimingas.
Praėjo 50 metų. Ar toks gyvenimas gali būti laikomas sėkmingu šiuolaikiniam žmogui – kad jis ryte nežinotų, kur uždirbti, o vakare – kuo maitinti šeimą? Ne. Jam reikia daug daugiau. Jo egoizmas tapo kur kas platesnis, gilesnis. Jam reikia žinoti, kiek jis uždirba, kada jis gauna, ką jis už tai pirks, kur važiuos pailsėti ir pramogauti, kur mokysis jo vaikai, kokią jis turės pensiją, ir, apskritai, viską-viską-viską!
Klausimas. Tai jis pats turi tuo pasirūpinti?
Atsakymas. Jo poreikiai taip išaugo (ir žmogus nieko negali padaryti, tai jo vidinis egoizmas taip išsivystė, tai ne išlepimas), kad jis negali šiandieną būti laimingas nuo to, kad gaus kažkokį minimalų užpildymą. Jis net pats nežino, ko trūksta. Ši depresija paliečia ir visiškai apsirūpinusius, visas visuomenės klases.
Klausimas. Kur gi yra išėjimas iš šio labirinto?
Atsakymas. Nežinau. Bet atsimenu, kad aš buvau toks savo kartoje, ir man buvo sunku. Visą savo vaikystę ir jaunystę buvau tokios pusiau depresinės būsenos, kol suradau savo rimtą užsiėmimą – kabalą.
Aš nežinojau, kuo užsipildyti, dėl ko egzistuoju. Viskas buvo tarsi netikra, kodėl privalau tempti šią gyvenimo naštą. Už ką? Baisiausia, kai atsikeli ryte, nematydamas prasmės: „O dėl ko keltis? Kam aš prabudau?“
Ir šias būsenas nuolat išgyvena tie žmonės, kurie dvasiškai kyla arba turi dvasiškai kilti, net ir kabalistai, nes jiems kyla naujų klausimų, kuriuos jie paskui realizuoja ir kyla dvasiniais aukštesniojo pasaulio pažinimo laipteliais.
Bet kai tavyje atsiveria šios tuštumos, reikalaujančios užpildymo, o kokio užpildymo – tu dar nežinai, tai jauti būseną, kuri nusakoma kaip depresija, nors tai – ne depresija. Kabalistams tai – ne depresija, jie mėgsta šias būsenas, nes iš anksto žino, kad jas pripildys, kad šiose tuštumose patirs aukštesniojo pasaulio jausmą.
Esame naujojoje kartoje, kai žmonėms atsiranda šios tuštumos, šie poreikiai, šie didžiuliai norai, bet mūsų pasaulyje negalime rasti jiems jokio užpildymo. Jie turi gauti užpildymą iš kito, aukštesnio, lygmens.
Klausimas. Mes nekalbame apie klinikinę depresiją, apie psichinę ligą. Koks laimės receptas, arba kaip išeiti iš šios besišypsančios depresijos ar tiesiog prislėgtumo?
Atsakymas. Pleištą pleištu. Niekaip kitaip. Mes būtinai turime rasti užpildymą šiai vidinei tuštumai. Ir užpildymas – gyvenimo prasmėje.
O žmonės, iš esmės, to ir klausia. Bet net jeigu ir neklausia, šis klausimas juose egzistuoja. Šis klausimas juos graužia, ir jie bijo jį įvardyti. Žmogus pats bijo sau prisipažinti, kad nežino, kam jis gyvena, ir būtent tai neduoda jam energijos gyventi.
Klausimas. O kodėl bijo?
Atsakymas. Nes nėra atsakymo. O susidurti su šia tuštuma…
Komentaras. Baisu.
Atsakymas. Tai ne šiaip baisu, tai praktiškai sunaikina mane kaip protingą būtybę, kuri žino, dėl ko gyvena. Jeigu aš sau pripažįstu, kad nežinau, kam egzistuoju, tai aš, iš principo, esu niekas. Ir nuo to man dar blogiau. Nuo to aš tiesiog atsigulsiu ir nesikelsiu.
Klausimas. Tai kokia gi žmogaus gyvenimo prasmė?
Atsakymas. Gyvenimo prasmė yra atskleisti mūsų dvasinę šaknį, kurioje mes amžinai egzistuojame, o pasineriame į mūsų žemiškąjį pasaulį laikinai, kad jo padedami pakiltume dar aukščiau. Taigi, reikia pamatyti visą šią sistemą ir dalyvauti joje.
Tada žmogus pradeda su savimi dvasiškai dirbti. Jis atskleidžia aukštesnįjį pasaulį, valdymo sistemą, visatos sistemą, ir mato, ką jis turi daryti, kad kiekvieną minutę jaustų įgyvendinantis didžiulį planą!
Klausimas. Ką žmogus įgyja, atskleisdamas šį pasaulį?
Atsakymas. Jis atskleidžia, mato visais savo jausmais, visomis savo ląstelėmis, sugeria į save visą visatą, jaučia save betarpiškai jos dalimi, sąveikauja su ja. Jis veikia pasaulį, pasaulis veikia jį.
Ir čia prasideda jo didysis žaidimas, kaip vaikui su žaislais. Ji užvaldo jį. Žinoma, tai nelengva ir ne iš karto, bet iš principo, jeigu jis jau pradeda suprasti, kad tai jam skirta, – tai jau didelis postūmis. Svarbiausia – tiesiog pajausti save stovintį prieš duris, priartėti prie pat jų, ir tada jos atsivers.
#247988

Iš 2018 m. sausio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką siūlo kabala?

Jaunimo depresija

Virš prasivėrusios tuštumos

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>