
Klausimas: Vakar aš pajutau „atstumtojo skausmą“, kurį išgyveno mano paauglė dukra. Jos neišrinko vaidinti muzikinėje pjesėje, skirtoje mokyklos auksinio jubiliejaus šventei. Konkursas vyko sąžiningai, jam vadovavo kompetentingi žmonės. Kaip mes, tėvai, galime padėti vaikams tokį skausmą įveikti?
Atsakymas: Žmogus turi priimti tai, ką užsitarnavo, kaip patį geriausią atvejį. To reikia mokyti. Kabala moko džiaugtis viskuo, kas vyksta, nes iš bet kokios būsenos galime rasti patį trumpiausią kelią į tikslą. Paaiškinkite dukrai principą „Nėra nieko, tik Jis“.
Klausimas: Kodėl maždaug penkerių metų amžiaus vaikai mėgina suaugusių dėmesį patraukti riksmais ir strakaliojimais. Ko jiems iš mūsų, suaugusių, reikia ir kodėl tai nervina, ypač jei vaikai ne tavo?
Atsakymas: Tai jų kalba. Mes nepakenčiame svetimų vaikų triukšmo, o savo vaikų triukšmo mama negirdi…
Klausimas: Ką kabala sako apie indigo vaikus?
Atsakymas: Tai patys egoistiškiausi vaikai, priklausantys kartai, kuri privalo pradėti taisytis pagal kabalos metodiką, kitaip patirs kančias, kurias sukels pati savo neištaisytu elgesiu.
Klausimas: Kodėl vaikystę visi prisimename kaip stebuklą? Netgi kaip kažką aukštesnio, o bėgant laikui, kai užaugi, imi jausti žemesnę tikrovę.
Atsakymas: Todėl, kad vaikystėje gyvenate pagal natūralius prigimtinius norus, o užaugę įsijungiate į dirbtinį suaugusiųjų pasaulį, kuriame norus diktuoja aplinka, dirbtinai sukurti įstatymai ir papročiai, prieštaraujantys prigimčiai – ir todėl pasaulis tampa siauras, piktas, sunkus.
