Baal Sulamas apie žmogaus siekį tiksliai apibūdinti savo gyvenimą rašo: „Klausimas (apie gyvenimo prasmę) liko nepakitęs su visa savo jėga ir kartėliu, ir kartais užklumpa mus – netikėtai, persmelkdamas protą ir sugniuždydamas, anksčiau, nei mums pavyksta griebtis visiems žinomos „gudrybės“ – atsiduoti gyvenimo tėkmei, kaip ir vakar, be jokių svarstymų“.
„Maži“ žmonės ir maži vaikai siekia tvarkos. Jie nustato sau apribojimus, kurie padeda jaustis saugiems. Be to, šiems „mažiems“ žmonėms“ patinka hierarchija santykiuose: „Tas aukščiau manęs, o tas žemiau. Šito aš turiu bijoti, o tą – gerbti“.
Tuo naudojasi dauguma politikų, psichologų  ir sociologų. Tuo grindžiama ir religija. Juk mažas žmogus visada bijojo gamtos jėgų. Jis išaukštino šias grėsmingas jėgas, bandė joms gerintis, gerbė jas. Ir tokiu būdu kūrė ypatingas santykių su šiomis gamtos jėgomis sistemas.
Taip buvo sukurta religija. Ir žmonėms tai buvo gėris. Juk jie tiksliai žinojo, ko iš jų reikalaujama, ir tai juos tenkino. Jie tarsi slėpėsi už to.
Tačiau mes gyvename jau naujoje epochoje, kai noras patirti malonumą prasiveržė per visus šiuos apribojimus, todėl nei pasauliečiai, nei religingi žmonės nebegali išsitekti ankstesniuose rėmuose ir likti toje pačioje „gyvenimo tėkmėje, kaip ir vakar“, kai nesvarstydami ir neanalizuodami jie teisingai realizuodavo savo gyvenimą. Šiandien tokia situacija nebegali tenkinti žmogaus. Nes jis negauna atsakymo į klausimą „Kam aš gyvenu?“