Pavydas – tiesioginė sielų sudužimo pasekmė. Iš pradžių visi buvome susiję ir atsidavę vieni kitiems. Juk tarp mūsų buvo šviesa, jungusi mus ir neleidusi pajusti, kad priklausome skirtingoms dalims.
Ir staiga šis kūnas subyrėjo į dalis, į atskirus organus. Ir kiekvieną organą, tarsi ruošiamą transplantuoti, užkonservavo ir įdėjo į kažkokį maitinamąjį tirpalą, palaikydami jame gyvybę ir neleisdami žūti, kol atsiras galimybė persodinti jį į kitą kūną ir iš naujo sujungti visas dalis.
Štai kaip mes šiandien gyvename – tarsi subyrėjęs kūnas. Ir kiekviena dalis saugoma, palaikant joje mažytę gyvybės kibirkštį, kad nežūtų ir galėtų vėl  susijungti su kitomis dalimis. Tokia šiandieninė žmonijos būklė.