Aš jau esu galutinės, tobulos, visiškai ištaisytos būsenos. Viskas jau egzistuoja. Tik ši būsena paslėpta nuo manęs ir atsiskleidžia tiek, kiek sugebu atskleisti save, kaip lygų Jam.
Savo pirmapradėje būsenoje (Begalybės pasaulyje) kūrinys jau pajuto pragaro kančias – gėdą, kad  gauna iš Kūrėjo. Jeigu tai atsiskleistų dabar, pragariškos kančios pojūtis būtų 620 kartų stipresnis.
Todėl kiekviename mano raidos etape egzistuoja tiksliai išmatuota paslėptis, leidžianti atskleisti manyje teisingus norus, teisingas būsimų būsenų savybes. Iš Kūrėjo jaučiuosi gaunąs tiek, kiek atiduodu pats, o kai mes tampame lygūs atidavimu ir meile – aš pasiekiu kelio pabaigą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Paslėptį paversti atskleidimu“

„Ilgas kelias ir trumpas kelias“