Klausimas: Kokia taps visuomenė, kai žmonės pasieks minimalų dvasinio egzistavimo lygmenį – davimą dėl davimo? Ką jie mąstys vienas apie kitą, kaip vienas kitą jaus? Kas pasikeis tokiame pasaulyje?
Atsakymas: Manau, jau dabar galima stebėti pasaulio pokyčius. Pasaulinė krizė verčia mus atsisakyti pertekliaus ir įtikina, kad daug patogiau tenkintis vidutiniu gyvenimo lygiu.
Nyksta trauka besaikiam vartojimui. Jau keletą dešimtmečių tai matome tarp jaunimo. Žmonija atskleidžia kitos kokybės poreikius.
Vietoj aukso reikalinga garbė, vietoj garbės – valdžia, vietoj valdžios – gyvenimo prasmė, suvokimas, kad pasitenkinimą galiu rasti kituose, o perteklius to neduoda.
Pats gyvenimas moko žmones – jie nusivilia ekonomine galia. Žmonės mato, kad viskas praeina.
Juk visas vystymasis istorijos eigoje primena plaukiojimą audringame okeane. Didžiulės bangos vienas šalis iškelia, kitas nubloškia gelmėn. Viskas taip greitai keičiasi – Amerika grimzta, iškyla Kinija.
Žmonės mato, kaip ateina ir nueina galybė, kaip griūna didžiosios civilizacijos – Babiloną keičia graikų civilizacija, po to – Romos imperija, šalys pakyla, o po to smunka.
Nors šios žinios nieko nemoko (juk žmogus nesimoko iš praeities), bet noras (rešimot) atsinaujina, vysto mus – ir pradedame reikalauti naujos kokybės užpildymo, atsiranda nauji poreikiai.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas gi ten slepiasi manyje?“

„Egoizmas – prie raudonos linijos“

„Ateities visuomenė: kur dėsim perteklių?“