Mes negalėjome anksčiau mokytis knygos „Zohar“ – jūs to tiesiog būtumėt neištvėrę.
Bet ateina nauji mokiniai ir mato, kad žmonės, besimokantys jau keletą metų, atskleidžia knygą „Zohar“ ir jaučia, kad joje slypi išsigelbėjimas, – nors naujokai kol kas to nejaučia.
Jiems ši knyga atrodo visiškai nesuprantama ir sausa, netinkanti pradedančiajam. Jie nori ko nors labiau susijusio su logika, su jausmais.
Tačiau turime nepamiršti: kada grupė, daug metų esanti kelyje, pasiekia būseną, kai galiausiai gali suvokti knygą „Zohar“, ir jos pagrindinė masė yra tiek išsivysčiusi, kad supanti Šviesa gali pabaigti savo darbą ir juos visus pervesti per machsomą – tiesiog privalome seniesiems mokiniams atversti šią knygą.
O kas gi atsitiks su naujokais? Visada bus žmonių, kurie tik pradeda! Iki pačios ištaisymo pabaigos bus žmonių, ištaisymo keliu einančių jau daug metų, ir pradedančiųjų. Ir ką gi daryti?
Bet tą akimirką, kai pagrindinė mokinių masė, kuri vadovauja (eina priešakyje), pradeda studijuoti knygą „Zohar“, visi likusieji gali sutrumpinti savo mokymosi laiką! Jie gali atlikti šuolį, jei prisijungs prie kitų.
Mūsų pasaulyje panašiai vyksta su vaikais.
Kūdikis gimsta ir iš karto patenka į sąlygas, kurias jam paruošė suaugusieji, paskyrę tam daug pastangų: gimdymo namai su įvairiausiais įrenginiais, vaikų maistelis, sauskelnės – pusė pasaulio dirba, kad aprūpintų kūdikius. Ir kūdikis įsijungia į visą šį pasaulį ir auga su savo karta, o ne pradeda viską iš pradžių, nuo pirmykštės būsenos, kaip buvo prieš 20 tūkstančių metų.
Jis iš karto patenka į šiuolaikines sąlygas, apsuptas kompiuterių, mobiliųjų telefonų, mp3 grotuvų, – mes atiduodame jam viską, ką sukūrėme geriausia.
Lygiai taip pat ir dvasiniame pasaulyje – kai ateina nieko nesuvokiantys ir ką tik gimę „vaikai“, privalome aprūpinti juos viskuo, ką gauna ir mūsų senųjų mokinių karta. „Vaikai“ greitai viską įsisavins ir pakils dar aukščiau, nei mes.