Klausimas: Baimė dėl gyvybės šiame pasaulyje mums kyla instinktyviai, nevaldomai – kaip pasiekti tokią pat panišką baimę dėl to, kad gali neįgyti davimo savybės?
Atsakymas: Nesame bejėgiai prieš šio pasaulio baimę: kai žmogus pradeda dvasiškai vystytis, jam siunčiamos tokios keistos baimės, kad jis ima suprasti, jog tai nėra tikra baimė – tai žaidimas.
Jis jaučia, kad iš viršaus tarytum spinduliu jam projektuoja šią baimę ir viena, ką galima padaryti, – tai pakilti virš jos „tikėjimu aukščiau žinojimo“, duodant.
Juk, jeigu duoda, jam nėra ko bijoti! Jis gali ramiai užmerkti akis prieš visas baimes, kurios kyla tik dėl to, kad priverstų mus pakilti virš rūpinimosi savimi, kad išmokytų gyventi siekiant davimo.
Jeigu tai nėra tiesiog gyvūninė, neįsisąmoninta baimė, jeigu tai būsena, kurią žmogus sąmoningai suvokia, „kai jam šviečia šaltinis“, t. y., kad jo jausmai jam projektuojami iš kažkokio šaltinio, idant jį pastūmėtų pirmyn, tada jis supranta, kad nieko šiaip sau nebūna, jokių baimių.

Iš 2010 m. rugpjūčio 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį