Klausimas: Esu toje aplinkoje, kurią man parinko Kūrėjas. Tačiau šios aplinkos atgarsis tarytum vėluoja, stabdo mane. Aš lenkiu galvą prieš draugus, o jie tarytum įtempia vadeles, mano šuolius paversdami žingsniais. Ką daryti?
Atsakymas: Būna įvairių situacijų. Žmonės, pasiekę aukštas dvasines pakopas, gali apsimesti abejingais, norėdami, kad tu labiau pasistengtum ir vis tik įvertintum juos teigiamai, nors visi jie tavo akyse apsileidėliai, tinginiai ir pan.
Jeigu grupę sudaro naujokai, nepraėję machsomo, ir turintys egoistinį ketinimą lo lišma, jiems negalima apsimetinėti abejingais. Jie turi vienas kitam demonstruoti entuziazmą, antraip jie nejudės pirmyn. Jie turi būti gerai išmokyti žadinti kiekvieną, kad niekas neliktų abejingas.
Reikia būti dėmesingiems. Kai kurie negali susidraugauti su žmonėmis, kurie šoka, dainuoja, juokiasi ir verkia. Jiems tai nerūpi. Tuomet draugai turėtų pastebėti, kad aš nekreipiu dėmesio į jų pastangas, ir rasti būdų, sugalvoti gudrybių, kurios mane paveiktų.
Taip reikia dirbti su kiekvienu. Grupę sudaro atskiri asmenys, todėl turime rūpintis visų kilimu. Tačiau tuo pat metu turime būti kantrūs, nes kiekvienas vystosi savo tempu.
Kai kurie metų metus negali suprasti šio principo, jie tarsi čia, bet iš tiesų jų nėra. Kitus traukia mokslo procesas, jiems kiekvienas išmoktas „Mokymo apie dešimt sfirų“ puslapis – dvasinis pasiekimas. Treti puikiai dėsto pamokas arba pasižymi dar kuo nors, o visa kita ignoruoja. Taigi, reikia būti kantriems.

Iš 2011 m. sausio 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela: ne tai, ką jūs galvojote

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Vidinė grupė