Kadangi mūsų požiūris į pasaulį ir į gyvenimą absoliučiai pasikeis, visi žmogaus ištekliai – protas ir širdis, norai ir mintys, išskyrus tai, kas būtina fizinio kūno egzistavimui, bus nukreipti tam, kad pasiektume harmoniją su gamta. Tada visiškai suprasime jos sumanymą, jos kryptį, jos aukščiausiąją išmintį ir atitinkamai pakilsime į šį lygį, t. y. į lygmenį aukščiau gimimo ir mirties.
Reikia tik įsivaizduoti, apie ką mes kalbame. Juk jei aš suvokiu visą gamtą, tai suvokiu tokį jos lygmenį, iš kurio žiūrėsiu į save kaip į mažą ir laikiną elementą. Bet aš jau matau iš kito lygmens, tarsi pakylu aukščiau savęs. Žmogus čia randa absoliučiai aiškius atsakymus į klausimus apie gyvenimo prasmę, egzistavimą.
Žinoma, tai veikia jo mentalitetą, elgseną, jo kultūrinius, socialinius ir visuomeninius ryšius. Jis kitaip suvokia pasaulį, save. Jis jau pradeda svarstyti ne iš laikinų nykstančių pozicijų: šiandien aš čia, o rytoj – ne, todėl koks man skirtumas, jeigu manęs jau nebebus.
Mes net negalime įsivaizduoti tos didžiulės permainos, kuri vyksta mumyse, kai pradedame matyti save egzistuojančius begalinėje laiko ašyje. Ir mūsų kūnas jau suvokiamas kaip lydintis gyvūnas.
Mums kuriasi tokia psichologinė nuostata, kuri keičia iš pagrindų mūsų požiūrį į kitus, į save, į pasaulį, kitaip tariant, aš jau pradedu žvelgti į save ir kitus iš amžinybės pozicijos. Tai mane visiškai pakeičia, pakelia ir padaro rimtu pasaulio žmogumi.
Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą
Daugiau šia tema skaitykite: