
Tyrimas. 1980 metais keliose Rumunijos našlaičių prieglaudose buvo atliktas eksperimentas: vaikus palikdavo vienus, be jokių socialinių kontaktų. Taip vaikai praleisdavo iki 20 valandų. Kai jie užaugo, išryškėjo įvairūs psichikos nukrypimai nuo emocinio nestabilumo iki protinio vystymosi sutrikimų.
Bet pats įdomumas laukė tyrinėtojų, kai jie pradėjo tirti smegenų struktūrą. Gyvūnų, kurie augo atskirti, neuronus supančios glijos ląstelės buvo menkai išsišakojusios, turėjo trumpas ataugas ir sudarė ploną mielino sluoksnį aplink neuronų aksonus.
Bendravimo trūkumas turi įtakos ne tiek tarpneuroninėms jungtims, kiek „techniniam“ neuronų „aptarnavimui“: jei mielininis dangalas pernelyg plonas, nepakankamai gerai gaubia laidžias ataugas, tai sukelia signalo perdavimo problemų: signalas silpsta, dingsta, sunkiai pasiekia paskirties vietą. Ankstyvoje vaikystėje bendravimas – fiziologinė būtinybė. Jei tokio bendravimo trūksta, kyla rizika išsivystyti nepilnavertėms smegenims.
Komentaras. Žmogus – visuomeninė būtybė ir evoliucionuojant jam vis labiau reikalinga tinkama aplinka, kuri nulemia visą jo pasaulėžiūrą, vadinasi, ir elgesį, ir likimą.
Daugiau šia tema skaitykite:
