Tyrimas: Neišmanymą ir informacijos, susijusios su kiekvienam svarbiais socialiniais klausimais, stoką žmonės suvokia kaip gėrį. Dauguma nebando ieškoti trūkstamų žinių, jie mieliau ignoruoja tikrą pavojų.
Intuicija kužda, kad žinių stygius turėtų pastūmėti žmones ieškoti informacijos, kurios reikia grėsmėms suprasti ir problemoms, susijusioms su asmeniniais interesais, išspręsti.
Tačiau realaus gyvenimo stebėjimai ir socialinės psichologijos mokslinių tyrimų specialistai sako priešingai: tarp problemos svarbos ir žmonių noro jomis domėtis egzistuoja atvirkštinė priklausomybė.
Kuo mažiau žmonės žino apie tikrąją padėtį, tuo labiau vengia būti informuojami tais klausimais.
Be to, kuo problema skubiau spręstina, tuo labiau informacija apie ją ignoruojama.
Psichologai aiškina, kad dėl to taip sekasi politikams populistams, organizacijoms ir žmonėms, naudojantiems „palaimingą nežinojimą“ savanaudiškiems tikslams.
Kylant visuomeniniams iššūkiams, žmonės deleguoja savo problemų sprendimą valdžiai, o tai suteikia pastariesiems didesnį pasitikėjimą savimi ir daro žmones labiau priklausomus nuo jų sprendimų. Galiausiai, žmonės vengia gauti papildomos informacijos vienu ar kitu klausimu, nes ji potencialiai gali susilpninti pasitikėjimą valdžia, sukompromituoti pasitikėjimą ja.
Kitose pasaulio dalyse piliečių praktikuojama „stručio taktika“ mažai skiriasi nuo amerikietiškosios.
Komentaras: Taip visada „kantriai“ tęsiasi, kol visuomenė pajėgia taikytis su esama padėtimi, bet paskui ji vienu ypu, revoliuciniu proveržiu keičia valdžią ir gyvenimo būdą, kol prisikaupia naujų trūkumų, tada pakeičia ir tą ir t.t., taip tesis, kol bus pasiekta integrali sandara (dėl to Baal Sulamas ir pavadino ją „Paskutiniąja karta“), kurios prieigas šiandien esame pasiekę.