Aišku, kad žmogus nieko negali padaryti dėl Kūrėjo. Jis veikia iš baimės būti nubaustas arba tikisi atlygio, bet tik dėl naudos. O kai tik žmogui viskas susitvarko, jis tuoj pat pamiršta Kūrėją. Matome, kad paprastai žmogus kreipiasi į Kūrėją tada, kai jam blogai ir pats susitvarkyti nebegali. Bet vos tik pamato, kad apsieis ir be Kūrėjo, tuoj pat Jį meta. Bet mes skiriamės tuo, kad atliekame veiksmus, kurių padedami norime priartėti prie Kūrėjo, o kartu ištaisyti savo ketinimą. Bent jau dedame tokias pastangas.
Yra žmonių, kuriems atrodo, kad jie jau turi ketinimą duoti ir susijungia su Kūrėju, medituoja. Tačiau esmė ta, kad neįmanoma „įjungti“ ketinimo duoti ir netgi užsinorėti jį pasiekti, jeigu neatlieki veiksmų. Ketinimas be veikimo – tai netyra dvasia, neturinti jokio realaus pagrindo.
Atvirkščiai, jeigu veikiame norėdami pakeisti savo ketinimą ir suformuoti savo pirmąją ištaisytą sielos dalį, tai šitai ir vyksta. Todėl mes dabar ir esame šiame veiksmo pasaulyje. Turime tik atlikti teisingus veiksmus ir jų teisingumas visiems akivaizdus, o ketinimai taip veikiant išsitaisys patys tiek, kiek kiekvienas troško jų ištaisymo. Svarbiausia – nesėdėti sudėjus rankų.

Iš 2013 m. spalio 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesiimk ne savo darbo!

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!