Pranešimas. Penicilino išradėjas Aleksandras Flemingas dar 1940 m. perspėjo, kad jo išradimo efektas netruks amžinai, nes mikrobai prisitaiko prie vaistų. Kuo prieinamesni tapdavo vaistai, tuo greičiau mikrobai sugebėdavo nuo jų apsiginti.
Antibiotikai praranda savo savybes taip greitai, kad farmacininkams nebenaudinga juos kurti. Vieno vaisto sukūrimas kainuoja apie milijardą dolerių, ir tos išlaidos nespėja atsipirkti per tuos keletą metų, kol mikrobai prie jų prisitaiko. Greitai ir vėl pačios menkiausios infekcijos taps mirtinai pavojingos.
Be antibiotikų žmonės praras galimybę gydyti vėžį ir persodinti organus, nes šios procedūros neįmanomos be imuninės sistemos slopinimo. Bet koks gydymas, kurio metu į žmogaus organizmą švirkščiami preparatai, pavyzdžiui, inkstų dializė, taps neįmanomas.
Apie implantus teks pamiršti. Kalbama apie tiek kosmetinę chirurgiją, tiek širdies vožtuvų implantavimą. Gimdymas taps tokiu pačiu pavojingu vyksmu, kaip ir prieš 100 metų, kai iš 1000 gimdyvių penkios mirdavo.
Komentaras. Problema yra susijusi su maisto produktais: naujų veislių kūrimu ir augalinio maisto perdirbimu, antibiotikų naudojimu gyvuliams auginti. Su maistu gauname daugybę kenksmingų medžiagų. Dažniausiai yra teigiama, jog tai geriau negu badas. O jeigu mes nukreiptume save į tausojančius tarpusavio santykius, rūpinimosi vieni kitais santykius, tai teisingai paskirstytume maisto produktus, ir mums neprireiktų auginant augalus ir gyvulius naudoti pesticidus, antibiotikus ir t. t.