Klausimas. Kodėl Kūrėjas teisuoliams siunčia kančias ir kaip aš galiu Jį dėl to pateisinti?
Atsakymas. Pateisinimas – tai atsakymas, o ne klausimas. Tu tarsi statai vežimą prieš arklį, o iš tikrųjų esmė tokia: Kūrėjas siunčia teisuoliams kančias tam, kad jie turėtų galimybę dėkoti, pateisinti Jį.
Kaip galima pateisinti Jį nepatiriant kančių? Kuo remiantis?
Savarankiškas Žmogus (Adam) turi būti priešingas Kūrėjui vidumi, o išore panašus į Jį. Kitaip tariant, tavyje turi veikti dvi priešingos jėgos, formos, dvi priešingos savybės.
Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir sukūriau Torą, kaip vaistą, nes joje slypinti Šviesa grąžina žmogų prie Šaltinio.“ Blogasis pradas, gaunančiojo noro medžiaga, lieka, kokia buvusi, o mes „įvelkame“ jį į ketinimą duoti. Taip Šviesos padedami grąžiname norą prie Šaltinio, prie geros, teisingos formos.
Dirbdami tokiu būdu mes kiekvienoje pakopoje iš pradžių keikiame Kūrėją, nesutinkame su Juo. Štai kodėl užgimimo stadija apibūdinama kaip „pyktis ir įniršis“. O vėliau dėkojame ir pateisiname Kūrėją, netgi aukojamės.
Tik mano pasiaukojimas kyla ne dėl malonumo, kaip būna mūsų pasaulyje. Čia aš pasirengęs visiškai ištikimybei, jei tai apsimoka. Tokiu atveju aš prisijungiu ne prie Kūrėjo, o prie iš Jo sklindančių malonumų, ir jeigu malonumai išnyks, mano egoizmas nebeleis glaustis prie Jo. Šio pasaulio pakopoje mes priklausome vien nuo malonumų, o dvasiniame pasaulyje pridedame dar vieną aspektą, dar vieną lygmenį vienydamiesi su Kūrėju. Būtent su Juo, o ne iš Jo kylančiais malonumais ir gėrybėmis.
Dabar imu vertinti Duodančiojo, Dalijančiojo statusą. Beje, dalijančio ne man, man nereikia Jo davimo, nenoriu, kad būtų duodama man, nenoriu „lipdytis“ prie Jo dėl palankumo, nenoriu būti tuo „paperkamas“, įprasti prie to. Noriu gerbti pačią davimo savybę, neturinčią nei kontūrų, nei vaizdo. Į ją aš linkstu.
Dėl to man būtina turėti dvi formas: viduje – gaunantį norą, išorėje – ketinimą duoti. Antraip negalėsiu susilieti su Kūrėju, juk būtent „Jis džiugins mano širdį“, o ne Jo skleidžiamos Šviesos. Šviesos tik painioja, paperka mane, ir aš privalau tam priešintis.
Iš aukščiau atseikėjama Šviesų, ir aš, t. y. mano egoizmas, esu žadinamas, aš „užsidegu“, susižaviu malonumu, kuris veda iš proto, užvaldo protą ir jausmus. Galiausiai man lieka tik vienas taškas, nesišliejantis prie Šviesos malonumų, – ir šiame taške aš nuolat galiu susilaikyti, įsitvirtinti išorėje, atsisakyti viliojančių pasiūlymų: „Ne. Kad tik neparsiduočiau malonumui.“
Pagundos svaigina, nuo susijaudinimo sutrinka kūno orientacija – ir čia mums reikia paruošti laidavimą. Antraip aš nebūsiu nepriklausomas. Ir visas malonumas duodamas tam, kad paskatintų mane padengti gėdą, sukeltų mano savarankiškumą…
Apie tai pasakyta „Mokyme apie dešimt sfirot“ („Vidinė žiūra“, 1 dalis, 7 skirsnis):
„Kiekvienas neužtarnautas atlygis turį trūkumą – gėdą prieš duodantįjį. Ir kad sielos to išvengtų, Kūrėjas sukūrė šį pasaulį, kuriame yra darbo sąvoka. Dabar sielos gauna atlyginimą mainais į pastangas, ir taip vaduojasi iš gėdos jausmo.
O 70 metų darbo ir amžino malonumo santykis toks, kad nėra dykesnės dovanos nei ši. Labai neaiškūs šie išminčių žodžiai. Juk svarbiausia yra mūsų siekis ir malda: „Apsaugok mus nuo veltui dovanojamų turtų.“ Tačiau jų žodžių negalima suprasti tiesiogiai, o slypi čia gili prasmė…“
Iš 2014 m. vasario 16 d. pamokos pagal „Įvadą į knygą Zohar“
Daugiau šia tema skaitykite: