Klausimas. Tarkime, aš atsivedžiau savo vaiką į grupę, kurioje septyni vaikai iš dešimties yra depresinės būklės. Argi aš neturiu bijoti, kad jų būsena persiduos kitiems?
Atsakymas. Ne! Turime stengtis iš karto atskirti juos nuo jų pačių. Vaikinai, pakalbėkime apie tai, kas vyksta su mumis. Štai – aš, žmogus. O štai – mano kūnas. Kūno viduje egzistuoja įvairiausios jėgos, nuotaikos, požiūriai.
O jei išeisiu iš savo kūno ir pažvelgsiu į jį iš šalies? Kaip aš save sutvarkyčiau kitaip? Imkime ir įsivaizduokime save kitu pavidalu, kaip mes pakylame aukščiau savęs. Ar galima šito pasiekti?
Nejaugi aš taip sukurtas, kad negaliu nuo savęs atsiskirti? Gal egzistuoja koks nors tarpas tarp mano vidaus ir mano išorės, kur galiu įterpti kokį nors pleištą ir pradėti po truputį save tyrinėti iš šalies?
Tokie įprasti psichologiniai mokymai leidžia žmogui pamatyti, kad tai – ne jis pats, o tam tikras, išorinis jį supančios aplinkos nukreipimas.
Gali būti, kad vaikas tiesiog prisiskaitė romanų ar žiūrėjo televizijos laidas, kurios sukėlė beviltiškumo jausmą? Net prieš 100-150 metų buvo madingas vadinamasis aristokratinis nutolimas nuo aplinkos: „Mūsų laikų herojus“ ir kt. Pasaulinėje literatūroje, ypač rusų, yra daug knygų, skirtų ieškojimams, kylantiems iš vidinės tamsos.
O galbūt jis tiesiog puikuojasi šia būsena rodydamas: „Štai aš koks! Man visa tai, kas jus traukia, neįdomu!“ Todėl reikia patikrinti, iš kokio šaltinio kyla vaikų depresija.
Iš 2013 m. gruodžio 12 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“