Kongresas Sočyje. 3-ioji pamoka
Klausimas. Kildami ant aukštesnės pakopos, turime sujungti dešimt jos dalių į vieną, kad pasistūmėtume dar toliau, tai yra turime padidinti šį skirtumą dar dešimčia kartų, prijungdami papildomą egoizmą. Kaip tai vyksta? Ar tai susiję su mūsų veikla, skirta plačiajai publikai, su tais norais, kuriuos iš jos perimame?
Atsakymas. Jeigu tave veikia žmonijos skausmas, kas reiškia „nenutolk nuo visuomenės“, tada nori nenori įjungi juos į save ir pakeli iki grupės pastangų ir Kūrėjo.
Klausimas. Bet aš juk priimu jų kančias egoistiškai. Žiūriu į juos – jiems blogai, ir galvoju: „O kas, jei ir man būtų taip blogai…?“
Atsakymas. Tęsk. Nieko baisaus. Po truputį tavo nuomonė apie juos pasikeis. Tavo mintys laipsniškai patirs tam tikrą perdirbimą, tu truputį suminkštėsi ir jau nebūsi toks egoistiškas.
Klausimas. O kaip tai susiję su grupe? Jeigu gavau įspūdį iš išorinės publikos, turiu kažkaip tai perduoti grupei ir suvirškinti jos viduje?
Atsakymas. Tarkim, man kažką skauda. Kaip galiu išmatuoti tai savo darbe grupėje? Niekaip. Tai įeina į mano darbą ir viskas. Kas čia neaiškaus? Paprastos žmogiškos savybės.
Jeigu plačiosios publikos kančios tampa mano kančiomis, jeigu jie daro man įspūdį, tada tai dirba manyje. O jeigu aš tiek surambėjęs ir abejingas, kad jie nedaro man įspūdžio, tai turiu verkti dėl to ir prašyti, kad mane suminkštintų, kad Kūrėjas duotų man galimybę juos pajausti.
Kodėl Jis neduoda man tokios galimybės? Kad aš papildomai paprašyčiau Jo, kad pajausčiau dar ir tokio kontakto su Juo poreikį.