Judaizmas, kadaise rėmęsis principu mylėti artimą kaip patį save, nereikalavo žmogui jokio išorinio spaudimo. Kas norėjo, galėjo jungtis prie jo, o kas nenorėjo – nesijungė.
Iš istorinių dokumentų matyti, kad pranašų laikais, 8-7 amžiuje prieš mūsų erą, iki pat Šventyklos sugriovimo, labai daug pasaulio tautų atstovų ėjo mokytis pas žydus ir tuo stiprino judaizmą. Kai kurie iš jų tapo didžiais žydų tautos išminčiais, ir tokių buvo nemažai, įskaitant įžymųjį išminčių ir kabalistą Rabį Akivą.
Tačiau judaizmas negalėjo plačiai paplisti po pasaulį, nes tai įmanoma tik pasitelkus jėgą. Iš esmės visa žmonija – tai egoistai, kuriuos galima papirkti pinigais arba užkariauti jėga, grėsmėmis. Viena iš dviejų: arba privilioti saldainiu, arba priversti mušant lazda.
Judaizme nebuvo nei saldainio, nei lazdos – tai pasyvus mokymas. Juo domėdavosi tas, kuris savyje jautė šios idėjos trauką, siekė vienybės, meilės artimui.
Kalbame apie anų laikų judaizmą, kuris rėmėsi pagrindiniu Toros įstatymu – mylėti savo artimą kaip patį save. Todėl judaizmas ir nepaplito plačiai po pasaulį. Prie jo prisišliejo tik tie, kas norėjo.
Krikščionybė elgėsi kitaip, nes manė, kad visas pasaulis turi tapti krikščioniškas. Daugeliu atvejų atrandant naujas žemes, užkariaujant valstybes, užmezgant ryšius, be prekybinių interesų ir praturtėjimo buvo siekiama platinti savo religiją. Todėl Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos ir Anglijos bažnyčios itin palaikė kolonistų žygius.
Judaizmas veikė kitaip – iš viso neišėjo iš savo ribų, tik priėmė visus, kas norėjo jungtis, be jokios prievartos ir papirkinėjimo. Tarp kitko, judaizme taip yra iki šiol. Norintieji priimti judaizmą pagal tradiciją iš pradžių visaip atkalbinėjami nuo šio žingsnio.
Tuo tarpu krikščionybė, lyginant su judaizmu, buvo platinama labai progresyviais metodais: su kryžiuočių kalavijais ir misionierių įkalbinėjimais bei įtikinėjimais, kokia tai puiki ir didinga religija. Žmones pavergdavo krikščioniškų šventyklų turtai – auksiniai papuošimai ir šventųjų paveikslai, pasakojimai apie stebuklus.
Visų Europos miestų centruose stūksojo bažnyčios – patys aukščiausi ir gražiausi apylinkės pastatai. Netgi dabar bažnyčios išsiskiria iš kitų statinių, o senaisiais laikais jos stovėjo visai tarp lūšnų, todėl paprastiems žmonėms krikščionybė buvo labai patraukli ir plačiai paplito.
Tačiau besiplėsdama krikščionybė nusilpo, nes tarp atskirų srovių kilo ginčų. Nuo Renesanso ir Švietimo epochos pradžios krikščionybė vis labiau užleidžia savo pozicijas.
Jei anksčiau netikinčiuosius skelbdavo eretikais ir sodindavo į kalėjimus arba degindavo ant laužų, prieš 300–400 metų nustojo. Šiais laikais sunku net įsivaizduoti ką nors panašaus, ir nors Europoje bei Amerikoje vis dar saugomos krikščioniškosios tradicijos, jos yra labiau kultūros nei tikėjimo dalis.
Matome, kad mūsų laikais už judaizmą ir krikščionybę vis populiaresnis tampa islamas. Tai sąlyginai jauna ir pati agresyviausia iš visų religijų, savo tikslu laikanti šariato valdžios išplėtimą visam pasauliui. Jos adeptams nesvarbu, kada tai pavyks – dabar ar po tūkstančio metų. Svarbiausia, kad jie dirba, šį darbą laikydami šventu, skelbdami tikėjimą Alachu, vieninteliu Dievu.
Iš tikrųjų, judaizmo požiūriu islamas nėra stabmeldystė, nes skelbia esant vieną aukštesniąją jėgą. Tik apie ją pasakoja ne pranašas Mozė, o pranašas Mahometas – kitas Kūrėjo pasiuntinys.
Islamas grindžiamas tikėjimu viena aukštesniąja jėga, be kurios daugiau nieko nėra, kuri valdo visą žmoniją, aukštindama žmogų. Tačiau amžiams bėgant islamas patyrė didelių pokyčių.
Mūsų laikais islamo pozicijos stiprėja, jis išgyvena tokį aktyvų periodą, kokį judaizmas ir krikščionybė patyrė per pirmuosius du tūkstančius savo egzistavimo metų. Suprantama, kad su dabartiniais ištekliais, ryšio priemonėmis, ginklais, islamas gali kur kas aktyviau plėstis nei krikščionybė prieš du tūkstančius metų arba judaizmas, apskritai buvęs pasyvus.
Todėl matome, kaip islamas vis smarkiau plečiasi – labai intensyvia ir grėsminga forma. Man šią temą teko svarstyti akademiniuose ir vyriausybiniuose Europos sluoksniuose, jie šiuo klausimu pripažino visišką savo bejėgiškumą. Kalbėjau su kelių miestų merais Europos šalyse ir universitetų profesoriais, kurie skundėsi, kad jų rankos surištos.
Europiečiai savo demokratiškais įstatymais patys susirišo rankas, o dabar turi būti lojalūs islamo fundamentalizmui. Tuo tarpu musulmonai elgiasi su europiečiais pagal islamo įstatymus, tarp kitko, ne pagal pirminio islamo, kuris buvo minkštas ir aukštino meilę, vienybę, žmogiškąsias vertybes – o pagal šiuolaikinio, radikaliojo.
Taip išeina, kad demokratiniai principai trukdo Europos valdžiai sustabdyti radikaliojo islamo, kaip pavojingo judėjimo, gresiančio sugriauti stabilumą Europoje, plitimą. O islamui plėstis niekas netrukdo. Jo šalininkai į Europą atvyksta ne žudyti žmonių, o tik paversti visų musulmonais.
Jei Izraelio žydai sutiktų tapti musulmonais, pripažintų islamo įstatymus, tą pačią akimirką arabams taptų saviškiais ir taip išspręstų arabų ir izraeliečių konfliktą…
Taigi, demokratiški įstatymai Europą paverčia visiškai atvira musulmonams, leidžia jiems elgtis taip, kaip nori. Niekas neturi teisės kėsintis į jų laisvę ir teises. O tuo tarpu krikščionis, o juo labiau žydas, vengia eiti į specialiuosius musulmonų apgyvendintus rajonus.