Pranešimas. Nerimą keliančios antraštės žiniasklaidoje praneša apie rimtą Ebolos viruso epidemiją, žaibiškai plintančią keliuose židiniuose Afrikos teritorijoje. Pasaulinės sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis šiuo metu suskaičiuota 4500 mirties atvejų, taip pat apie 9000 sergančiųjų ir užsikrėtusiųjų.
PSA vidinis dokumentas liudija, kad bandymai sustabdyti pandemiją žlugo. Dėl to sunerimęs visas pasaulis. Nejučia prisimeni įvairiausius Holivudo filmus, tarp kurių ir „Virusas“, pastatytas beveik prieš 20 metų, – jo siužetas kaip tik apie Ebolos karštligės epidemiją.
Iš tikrųjų pirmasis Ebolos viruso protrūkis užregistruotas 1976 metais, iki 2013 metų nuo šios ligos mirė apie 1700 žmonių. Taigi pats virusas nėra naujas, bet laikui bėgant jis mutuoja, o mirtingumo koeficientas tampa labai didelis.
Ebolos virusas perduodamas per organizmo skysčius tiesioginio kontakto su sergančiuoju metu. Pirminiai simptomai – aukšta temperatūra, galvos skausmas, svaigimas ir kiti požymiai, būdingi sergant gripu.
Laikui bėgant simptomai aštrėja: prasideda vidinis ir išorinis kraujavimas, taip pat atsiranda kai kurie kiti būdingi požymiai. Palaipsniui kūnas ima fatališkai kraujuoti, iš čia kilo antrasis ligos pavadinimas – hemoraginė krštligė. Inkubacinis ligos periodas – nuo 2 iki 21 dienos, tai palyginti netrumpas laikotarpis.
Tuo metu JTO jau paskelbė apie epidemijos keliamą grėsmę taikai ir saugumui.
Klausimas. Kas gi sukėlė tokią epidemiją, netikėtai užklupusią ir aukas, ir mokslininkus, jei žiūrėsime per Gamtos dėsnių ir tikslingai joje vykstančių procesų prizmę?
Atsakymas. Pažvelkime į šį reiškinį iš kabalos mokslo pozicijų. Esame griežtoje gamtos sistemoje, kurioje mūsų sukeliamas disbalansas, ypač paskutiniaisiais metais, išprovokuoja tokio pobūdžio reiškinius.
Žinoma, epidemijos kildavo ir anksčiau. Kai kurios tiesiog „nušluodavo“ gyventojus. Vis dėlto virusai ir bakterijos, ląstelės ir organai – tai tos pačios sistemos elementai. Mums atrodo, kad Afrika toli, kad mes su tuo nesusiję, bet iš tiesų mes visi esame vienos sistemos dalis.
Todėl tikroji medicina turėtų ištirti bendrą sistemą ir išsiaiškinti, kaip atkurti jos pusiausvyrą. Juk mes sistemingai joje sukeliame pokyčius ir nuolat pažeidžiame pusiausvyrą, dėl to sutrinka posistemės ir geri santykiai, atsiranda nauji, deformuoti ryšiai, gimdantys klaidingas, netinkamas ląstelės.
Mums norėtųsi iš savo gyvenimo pašalinti kenksmingus mikrobus. O mikrobams žmogaus kūnas – tiesiog gyvenamoji aplinka. Mes jiems – „biologinis rezervuaras“, kuriame galima gyventi ir daugintis.
Žmonės rytais išgeria buteliuką jogurto su dešimtimis milijardų naudingų bakterijų ir net nesusimąsto, kad jų organizmas – tai nepalyginamai didesnio „nuolatinių gyventojų“ skaičiaus „namai“.
Taigi išeina, kad gyvename milžiniškoje sistemoje, kurioje atstumai ne tokie ir svarbūs ir nė vienas kūnas nėra izoliuotas nuo kitų. Tai gigantiškas organizmas, kuriame pilna įvairių padarų – ir naudingų, ir kenksmingų mūsų sveikatai.
Ši sistema nuolat balansuoja, lygindama svyravimus, o mūsų užduotis – atvesti ją į tikrąją pusiausvyrą. Tokią, kurioje naudingiems, draugiškiems mikrobams suteikiama galimybė išlaikyti pusiausvyrą su kenksmingais, ligas sukeliančiais mikroorganizmais.
Ir atvirkščiai – jei suardome pusiausvyrą, net ir „draugų“ naudai, jie patys tampa „priešais“. Kad subalansuotų „persvarą“, jiems dalį savęs tenka paversti priešingybe.
Pavyzdžiui, ne kartą kova su plėšrūnais ir kenkėjais padarė dar didesnę žalą, nes sugriovėme bendros ekosistemos pusiausvyrą. Praėjusio amžiaus penktojo ir šeštojo dešimtmečių sandūroje Kinijoje imta kovoti su kenkėjais, taip pat ir su žvirbliais, naikinusiais derlių.
Per kokius metus buvo sunaikinti keli milijonai paukščių, dėl to priviso vikšrų ir skėrių, o derliaus taip sumažėjo, kad šalyje kilo badas, nusinešęs dešimtis milijonų gyvybių.
Taigi nėra nei „gerų“, nei „blogų“ mikrobų arba virusų. Mūsų sveikata priklauso nuo jų tarpusavio pusiausvyros.
Be to, mes esame viršutinėje negyvosios, augmeninės, gyvūninės ir žmogiškosios gamtos piramidės pakopoje. Mūsų problema ta, kaip šioje viršūnėje tarp savęs sukurti pusiausvyrą. Po to ši pusiausvyra iš viršutinės pakopos pagal hierarchiją leisis žemyn į visus likusius lygmenis ir atkurs ten visus ryšius. Būtent taip – visa sistema susireguliuoja iš viršaus į apačią.
Vadinasi, viskas priklauso nuo žmonių. Nenoriu būti pranašu arba moralistu, bet jei mes, visuomenė, tarpusavyje stengtumės palaikyti pusiausvyrą, jei socialinei aplinkai suteiktume truputį daugiau pusiausvyros, šiek tiek daugiau šilumos, artumo, tarpusavio pagalbos, tai teigiamai paveiktų ir žemesniuosius bendrosios hierarchijos lygmenis iki pat negyvosos gamtos, įskaitant sausumos bei vandens fauną, florą ir pačią planetą su jos ugnikalniais, uraganais, potvyniais ir kitais kataklizmais. Mums padedant, pasaulis pagaliau nurimtų.
Juk žmogus užima viršutinę evoliucijos pakopą. Ir būtent jo socialiniai, žmogiškieji santykiai šiais laikais sukelia milžinišką disbalansą.
Šiuo požiūriu problemos esmė – ne Ebola ar kitos mums gresiančios nelaimės. Daug ligų, siautėjusių Viduramžiais, tarsi išnyko, bet iš tiesų – ne.
Jei mes ir toliau aštrinsime socialinius disbalansus, naikinsime visus gerus tarpusavio ryšius ir visiškai atsisakysime vienybės, pusiausvyros, papildymo, tai dėl šių „pastangų“ sugrįš pamirštos ligos ir negalavimai. Dabartinis apsisaugojimas nuo jų nėra šimtaprocentinė panacėja ir vieną kartą paaiškės, kad vaistų nėra.
Juk tęsiame savo klaidingą vystymąsi ir jau aišku, kad tai mus įtraukia į užsitęsusią, nesibaigiančią krizę. To pasekmė – mūsų prišauktos problemos, ligos ir kitos disbalanso apraiškos, bet jau kitame lygmenyje, kitame rate. Todėl nebepadės ankstesnės priemonės bei medikamentai.
Atėjo laikas gerokai pamąstyti ir suvokti: vienintelis vaistas, galintis visus mus apginti ir apsaugoti, – žmonių visuomenės pusiausvyra. Tik šis sisteminis pozityvas viršutinėje, mums pavaldžioje pakopoje, gali garantuoti mūsų sveikatą.
Iš 2014 m. spalio 19 d. 445-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą
Daugiau šia tema skaitykite: