Klausimas. Galiu palengvinti draugo ligą, dalį jos pasiėmęs sau. O kaip galėčiau perduoti draugui laimės pojūtį?
Atsakymas. Jei mano sistema yra aukščiau tavosios, tai ji laimingesnė, nes yra aukštesniame gyvenimo, pusiausvyros, lygmenyje.
Todėl, kai esi liūdnas, ji gali perduoti tau tokį kiekį savo energijos ir laimės, kokio stiprumo mūsų vidinis ryšys.
Lyginant su mano sistema, tu atrodai it mažas vaikas, ji didesnė už tave, nes laimė didesnė už nepasitenkinimą pagal įsisąmoninimo ir vertingumo lygį. Ir visai nesvarbu, dėl ko žmogus laimingas – priežastis gali būti visai paprasta.
Klausimas. Kokiu būdu perduodame vienas kitam laimę: žodžiais, pojūčiais, mintimis?
Atsakymas. Laimę galime perduoti ir be viso šito – tai priklauso nuo mūsų tarpusavio ryšio lygmens: negyvojo, augalinio, gyvūninio ar žmogiškojo. Laimė liejasi iš aukštesnės sistemos į žemesnę priklausomai nuo mūsų ryšio kokybės ir gebėjimo anuliuoti save prieš draugą.
Visi žmonės vieni su kitais susiję. Nereikia šio ryšio kurti iš naujo arba jo nutraukti – mes jau surišti į vieną tinklą lyg neuronai smegenyse arba visos kūno ląstelės, sujungtos į vieną sistemą.
Visa visata – vientisa sistema. Tik neaišku, ar mes, žmonės, tai suvokiame ir siekiame atskleisti, atgaivinti, sustiprinti mūsų ir visos kūrinijos ryšį. Bet jis jau egzistuoja. Šio ryšio suvokimo lygis lemia mūsų draugystės stiprumą.
Klausimas. Nuo ko priklauso, ar įsilies į mane draugo laimė: nuo jo ar nuo manęs?
Atsakymas. Čia reikia abiejų pastangų, vienpusiškai to įgyvendinti nepavyks. Turi nors truputį atsiverti draugui. Tarkim, esi taip prislėgtas sielvarto, kad visiškai užsidarai savyje ir atsiriboji nuo draugų. Tuomet iš jų negali nieko perimti.
Klausimas. Ką reiškia „atsiverti draugui“?
Atsakymas. Reiškia – mylėti jį, kaip save patį. Kalbama apie tikrą širdžių ryšį, kai jaučiamės esantys ne atskiri kūnai, ne skirtingos sistemos, o labai artimi, lyg vienas vienetas.
Mūsų abiejų sistemos taip persipynusios, kad veikia kaip viena. Mūsų ryšys beribis – tarp mūsų teka begalinis informacijos, jausmų, minčių srautas. Tai dvi sistemos, bet jos ypatingai glaudžiai susijusios.
Klausimas. Kaip turėčiau atsiverti teigiamam draugo poveikiui?
Atsakymas. Taip, kaip kūdikis ant motinos rankų, kuris visiškai save anuliuoja. Jis nieko nesupranta ir nežino apie save, jis nusiteikęs tik viską sugerti iš savo motinos. Todėl kūdikiai taip greitai ir vystosi, juk mes jiems perduodame viską, ką turime.
Jie gauna iš mūsų ne šiaip švelnius žodžius ir šypsenas, o energiją, santykius. Kūdikis sugeria šią energiją tūkstančiais jutiklių, kuriuos turi.
Turime būti tokiais kūdikiais, maksimaliai anuliuojančiais save su visomis savo problemomis prieš draugų poveikį. Tuomet jie galės mums perduoti savo laimę – tiek, kiek panorės. Priešingai nei nelaimė, laimė nemažėja, kai ja dalijamasi, bet didėja! Kuo laimingesnius darome kitus, tuo laimingesni tampame patys.
Laimės energija beribė. Kai tik sugebėsime kitiems duoti ir juos užpildyti, savyje pajusime vis didesnį norą ir daugiau galimybių tai daryti. Juk taip prisijungiame prie Didžiojo sprogimo energijos šaltinio, Aukštesniosios jėgos, sukūrusios ir palaikančios visą visatą.
Klausimas. Taip išeina, kad žmonės, aptarnaujantys kitus, turėtų būti labai laimingi. Kodėl gi to nematome?
Atsakymas. Priežastis ta, kad jie duoda nenoromis, todėl nuolat tuštėja. Tuo tarpu motina, mylinti savo kūdikį, gali fiziškai pavargti, bet jai negali nusibosti rūpintis ir mylėti.
Iš 2013 m. spalio 17 d. 242-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą