Žmonės ieško meilės ir negali jos rasti dėl to, kad tai neįmanoma mūsų pasaulyje. Juk meilė – tai mūsų noro (noras – tai mūsų pagrindas, bazinė materija) susivienijimo ir užpildymo rezultatas. Kabalos moksle norai vadinami indu, o Šviesa – pripildymu, juk kūrinys – tai noras, o Kūrėjas – pripildymas.
Mes turime patirti šią būseną iki galo, kad mūsų noras užsipildytų Aukštesniąja Šviesa ir pakiltų iki Aukštesniosios jėgos lygio, išaugęs kiekybiškai, ir svarbiausia – kokybiškai. Todėl be perstojo vaikomės meilės.
Reikia pasižiūrėti į dvasinę šaknį, kitaip nesuprasime, kas vyksta. Mūsų gyvenime yra toks svarbus, nė vieno neaplenkiantis reiškinys (juk niekas negali išsilaisvinti nuo meilės), tačiau tuo pat metu niekas apie ją nieko nežino.
Prirašyta nesuskaičiuojama daugybė knygų, nufilmuota galybė filmų, visa žmonija tik ir sukasi aplink meilę, bet niekas nežino, kas tai. Taip yra dėl to, kad meilė kyla iš Aukštesniojo šaltino, iš Kūrėjo, sukūrusio žemesniąją jėgą, tai yra kūrinį, kad šis panorėtų priartėti prie savo Kūrėjo, ir jie pamiltų kits kitą.
Atrodytų, kas gali būti geriau! Tai itin jaudinanti istorija. Pasirodo, Aukštesnioji jėga sukūrė mus visus tam, kad suartėtume su ja, apsikabintume ir susijungtume meilėje. Esmė ta, kad nesuprantame, kokia ta meilė, juk ji turi būti tikra.
Visi svajoja apie tikrąją meilę, ypač moterys. Moterys jaučia didesnį meilės poreikį, bet ir joms neaišku, kas tai.
Tikroji meilė – kai aš myliu kitą, o ne save! Aš pripildau partnerį, o ne pats prisipildau jo sąskaita. Kalbama visai ne apie seksą, o apie tai, kad noriu pajausti visus kito žmogaus norus ir mėgaujuosi juos patenkindamas. Tai vadinama meile.
Tokia meilė gali būti visai nesusijusi su santykiais tarp vyro ir moters. Pripildantis kitą vadinamas vyru, o prisipildantis vadinamas moterimi. Tai gali būti priešinga mūsų fiziologinėms savybėms, juk sprendžiama atsižvelgiant į dvasinį principą, kuris aukščiau mūsų fizinio kūno.
Dėl tikros meilės reikia pakilti virš savo egoizmo, kad iš tikrųjų pamiltum savo artimą, kitaip tariant, kitą žmogų myliu ne dėl to, kad man malonu, saldu ir tai teikia pasitenkinimą.
Aš nežiūriu į gražų veidą, kojas ar plaukus ir netgi į gerą charakterį, tai yra nekreipiu dėmesio nei į vidines, nei į išorines moters savybes. Aš tik ieškau, kaip ją pripildyti, pakylant aukščiau bet kokio savo asmeninio, egoistinio santykio su ja.
Tokiu atveju vyras taip pat gali būti mano dvasinės meilės objektu, dėl to kabaloje kalbama apie meilę draugams. Mes susitariame, kad kursime tarpusavio meilės santykius. Žinoma, neturima omenyje jokie intymūs santykiai.
Meilė – kuomet kiekvienas pasiruošęs atskleisti savo norą tam, kad draugas jį užpildytų. Draugas, savo ruožtu, atskleidžia savo norus man, kad aš juos užpildyčiau: taip susijungiame į tarpusavio meilėje. Abipusė meilė vadinasi susiliejimu.
Aš prasiskverbiu į vidinius draugo norus, užpildydamas juos, o jis prasiskverbia į manuosius tuo, kad mane pripildo. Ir čia nėra jokio skirtumo tarp vyrų ir moterų mūsų pasaulyje – tokia forma visi pradeda jungtis. Tokia meilė visiškai nesusijusi su mūsų gyvūniniais kūnais ir lytiniais požymiais.
Tokioje meilėje negali būti vieno mylinčio, o kitas mylimo, – joje kiekvienas iš mūsų ir priima meilę, ir ją dovanoja.
Iš 2015 m. liepos 30 d. 601-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą