Klausimas. Jeigu vis tos pačios sielos persikūnija į naujus kūnus karta po kartos, tai kodėl aš neatsimenu protėvio Abraomo, gyvenančio manyje, Mozės, Izaoko, Jokūbo?
Atsakymas. Mes nejuntame savyje Abraomo, Izaoko, Jokūbo, nes mumyse nėra tų norų, kurie buvo anksčiau.
Po sudužimo visi šie dvasiniai norai dingsta, lieka tik mažytis, primityvus egoizmas, kuris pradeda vystytis.
Kiekvienoje kartoje įsikūnija vis tos pačios sielos, bet kas kartą atsiskleidžia vis nauji informaciniai genai (rešimot), dėl to didėja Žemės gyventojų skaičius.
Taip padaryta tam, kad mūsų išsitaisymo procesas būtų lengvesnis. Vienas kūnas negali ištaisyti didelio kiekio informacinių genų, todėl jie dalinami keliems kūnams.
Baal Sulamas kaip pavyzdį nurodo pasakojimą apie carą, kuris norėjo pervežti iždo pinigus į naują vietą. Jis negalėjo to patikėti nė vienam iš savo pavaldinių, nes visi buvo vagys ir egoistai.
Todėl jis išdalino visiems po mažą sumą, kurios neverta vogti, kad žmonės perneštų į naują vietą ir grąžintų į iždą.
Taip ištaisome save: kiekvienam duota po mažą sielos dalelę, kuriai reikia nedidelio ištaisymo, jį ir turime atlikti.
Klausimas. Ar tai reiškia, kad gyventojų nuolat daugės?
Atsakymas. Tai priklauso nuo mūsų pastangų atskleisti kabalos mokslą. Jeigu savęs netaisysime, tai teks mus taisyti karu, tada gyventojų labai sumažės. Ištaisymai, vykstantys dėl karo, nepaprastai sunkūs ir kupini baisių kančių šiame pasaulyje.
Bet jeigu tobulėjame teisingai, tai labai greitai vienijame visą žmoniją į vieną žmogų su viena širdimi ir tuo pabaigiame ištaisymo procesą, pradėdami gyvenimą naujame pasaulyje.
Iš 2015 m. birželio 21 d. pamokos pagal straipsnį „Pasaulis“
Daugiau šia tema skaitykite: