Klausimas. Labai dažnai sutinku tėvus, kurių vaikai turi autizmo sindromo simptomų, o tėvai visiškai nepasiruošę tai priimti. Bet juk į šį vaiką reikalingas kitoks požiūris, ir tėvai turi pakeisti savo elgesį?
Atsakymas. Aš nemanau, kad to reikia. Iš šalies stebiu šiuolaikinius vaikus ir praktiškai nė viename iš jų nematau „normalaus“ elgesio, kurio normalumą galima būtų įvertinti pagal 100 balų sistemą ir pasakyti, kad tai „normalus“ vaikas.
Visi mes truputį esame nenormalūs. Kiekvienas iš mūsų nuo vadinamojo normalaus elgesio nukrypstame 10-20 proc.
Mūsų visuomenėje mažiausiai 20 proc. žmonių sunkiai prisiverčia laikytis socialinės komunikacijos normų, o ne gyventi savo nišoje.
Deja, mes gyvename sociume, kuris nesuteikia žmogui galimybės teisingai vystytis, gerai jaustis, gauti atsakymus į klausimus, nesivaržyti juos užduoti ir elgtis taip, kad pati visuomenė suprastų, ką žmoguje reikia atskleisti.
Mes visą laiką užsidarome, užsisklendžiame ir tokiu būdu formuojame save, įsivilkdami į kažkokį kokoną. Galiausiai atrodome kaip „normalus“ žmogus.
Aš manau, kad nereikia dėl kažkokių mažų autizmo taškų, kuriuos mato specialisto akys, specialiai išskirti vaiką iš bendros aplinkos.
Veikiant daugiau ar mažiau teisingai, esant gerumą skleidžiančiai, maloniai aplinkai, vaikas pamažu prisitaiko prie jos, suranda save. Tokie mes sukurti. Taigi daugumai neatskleistų autistų, o tam tikra prasme ir mums patiems, tai nėra problema.

2015 m. liepos 9 d. TV laidos „Paskutinioji karta“ Nr. 13

Daugiau šia tema skaitykite:

Vaikai autistai: viską lemia aplinka

Priežastis ir tikslas – sielos ištaisymas