Komentaras. Anglijos mokslininkai atliko tyrimą šeimos santykių klausimu ir nustatė, kad nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio žmonės sukuria mažiau santuokų, teikdami pirmenybę nesantuokiniam gyvenimui kartu.
Dar pažymima, kad praėjusiame amžiuje mergaitės tekėjo būdamos dvidešimties, dabar moterys teka trisdešimties.
Atsakymas. Egoizmas nuolatos auga, savaime prisitaikydamas prie to, kas jam patogiau. Dėl to vyksta tokios permainos.
Jeigu anksčiau moterys prisiversdavo visą gyvenimą nuo dvidešimties gyventi su vienu vyru, sėdėti namuose, nieko nežinoti išskyrus vystyklus, buvo patenkintos ir laimingos, tai šiandien jos nori matyti pasaulį, pažinti daug vyrų.
Vyrai taip pat. Jie apskritai negalvoja apie vedybas, jiems patogiau gyventi po mamos sparneliu.
Aš bendrauju su daugybe jaunų 30–35 metų vyrų. Jie sako: „Kam man to reikia? Turiu įdomų darbą, įdomių draugų. Leidžiu su jais laisvalaikį, važiuoju atostogų. Jeigu prireikia moters, ją galiu rasti bet kuriame naktiniame klube: susipažinti su kokia nors mergina, ir man to užtenka vienai nakčiai. Kitą kartą bus kita.“ Visa tai – taip ramiai ir laisvai.
„O vesti?“
„Galbūt kada nors ir vesiu vieną iš jų.“
Mūsų požiūris į šį klausimą visiškai kitoks nei buvo anksčiau. Egoizmas pasikeitė. Jis nereikalauja daug nei iš kitų, nei iš savęs. Jis tenori didelių, trumpalaikių, greitai besikeičiančių malonumų, tai nereikalauja rimtų santykių: duok man dabar, o kas bus rytoj – neturi reikšmės.
Vis dėlto artėjame prie labai geros būsenos, kuomet žmogus pradeda suvokti, kad tik momentinis malonumas jį traukia ir tą trauką reikia realizuoti. O dideli, tolimi planai jo nedomina.
Jis netiki pasaulio, šeimos, net savo ateitimi. Tai, ką šiandien gali uždirbti, padaryti, kas šiuo metu jam gerai – taip. O rytoj? Rytojaus gali ir nebūti.
Tai labai tinkamas požiūris į gyvenimą – kuo mažiau nusivilti. Manau, kad egoizmas formuoja mūsų aiškų santykį su tuo, kas šiandien vyksta pasaulyje.
Jeigu norime save nuteikti kitaip, mums reikia keisti save ir per save – pasaulį. Tada gausime visai kitą paradigmą, pasaulio suvokimą, pajautimą. Tuomet patirsime kitus malonumus, kitokius būties įspūdžius.
Tačiau norint to pasiekti, reikia atskleisti amžiną, tobulą pasaulį, kuris iš tikrųjų egzistuoja. Čia mums prireiks visai kitokio egoizmo – ne dabartinio, o aukštesniojo – amžino ir tikro.
Ir tai jau ne egoizmas, nes egoizmas negali būti amžinas, t. y. jis labai greitai užsipildo. Todėl mums reikia pakilti virš jo, t. y. išnaudoti jį priešinga kryptimi – nukreipti į davimą ir meilę. Tuomet tas pats egoizmas užsipildys amžinais, tikrais malonumais.
Prie to ilgainiui prieisime. Kol kas esame blogio suvokimo būsenos, kuri mums parodo, kad iš principo gyvename trumpalaikiais, momentiniais malonumais.
Tai matome pagal augančius narkotikų, antidepresantų vartojimo tempus, skyrybas. Žmogus nieko nenori. Kad tik būtų mobilusis telefonus ir galėtų juo džiaugtis. Jeigu galima sukurti žmogui patrauklių kino juostų ir visokių pramogų, jis bus laimingas, su malonumu už tai mokės ir užpildys tuo savo gyvenimą.
Vėliau galbūt išras ką nors kito: prijungs kokį nors elektrodą, ir žmogus gulės su kvaila šypsena, bus patenkintas, bus gerai.
Kuo mūsų gyvenimas skiriasi nuo aprašyto aukščiau? Niekuo. Galbūt tuo, kad dar turime lakstyti šen bei ten, kad susimokėtume už šiuos menkus malonumus. O vėliau, galbūt, tai bus nemokama visiems.
Klausimas. Ir taip bus su maistu?
Atsakymas. Su viskuo! Iš aštuonių milijardų žmonių septyni bus be darbo. Ką su jais darysi? Privalai maitinti. O kaip? Suleisi kokią ampulę, kad jie gulėtų ir džiaugtųsi paveikslėliais savo galvose?
Bet šituo pasaulis nesibaigs!
Iš 2015 m. gruodžio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“
Daugiau šia tema skaitykite: