Komentaras. Prieš keletą metų vienas mano pažįstamas dirbo Libijoje ir Šiaurės Irake. Jis pasakojo, kad 2007-2008 metais šių šalių gyventojai liovėsi investuoti pinigus į vaikų švietimą, kapitalo statybą, verslą ir ėmė gyventi šia diena.
Dar tuomet man kilo mintis, kad žmonės nesąmoningai ruošiasi kažkokiam katastrofiniam įvykiui.
Racionaliai jie to nesuprato, kitaip būtų tiesiog palikę šį regioną. Ir štai ten atsitiko tai, kas atsitiko. Kitaip tariant, žmonija nujaučia, kas įvyks.
Atsakymas. Žmones patraukė ideologinė tarpusavio jungtis. Jie suprato, kad žmonijai būtina suartėti, būtinas koks nors ypatingas uždavinys, tikslas.
Taip buvo sukurta „Islamo valstybė“ (ISIS) ir kitos organizacijos, išplėtojusios terorizmo metodiką, patrauklią visų pasaulio šalių jaunimui. Juk ši metodika suteikia jiems šiokią tokią ateitį ir svarbiausia – telkia po šūkiu: „Kartu mes ko nors pasieksime, kai ką pakeisime!“ Šis šūkis labai vilioja žmones.
O mes turime atskleisti pasauliui paralelinę metodiką su patraukliu šūkiu, kviečiančiu kurti ne blogį, o gerais būdais gerus darbus. Kitaip visus prarasime.
Juk kasdien daugėja žmonių, vartojančių narkotikus arba įsitraukiančių į įvairias teroristines organizacijas, kurios, nepriklausomai nuo ISIS, ir toliau kursis vis kitose vietovėse.
Klausimas. Per pastaruosius dešimt metų didžiulio populiarumo sulaukė politinis radikalusis islamas, vadinamas džihadizmu. Tačiau kartu matome tokių pačių radikaliųjų srovių, nors ir ne tokio didelio masto, augimą arba atgimimą kitose religijose. Ar tai senosios civilizacijos pabaigos liudijimas?
Atsakymas. Visos religijos sukurtos to paties egoizmo. Nė viena iš jų, nors tai ir skelbia, nemoko „mylėti artimo, kaip paties savęs“. Ir negali mokyti, kitaip niekas pas juos neateis. Natūralu, kad religijos neturi ateities: nei judaizmas, nei krikščionybė, nei islamas.
Ateitis – tik žmonių tarpusavio ryšio stiprinime. Reikia tikėtis, kad šis ryšys remsis ne visuotine neapykanta, kaip ISIS, o tarpusavio meile ir įtrauks į šią teisingą sąveiką visus pasaulio žmones.
Mes visi tarpusavyje susiję ir esame vienoje bendroje sistemoje. Skiriasi tik mūsų tikslai ir jos naudojimo būdai. Arba taip, kaip ISIS ir įvairios džihadistinės organizacijos, arba su geru tikslu dėl bendro žmonijos sambūvio, kuriame visi būtų lygūs ir kur jokia ideologija ar metodika neverstų, nebandytų išnaudoti kitų.
Klausimas. Ar mes patys galėsime valdyti savo vystymosi procesą?
Atsakymas. Ne. Tam turėsime visiškai atsisakyti senosios paradigmos: savo egoizmo, savo prigimties, turėsime norėti ją pakeisti. O tai dar neprasidėjo. Pirmiausiai turime norėti rasti gyvenimo prasmę.
Toks dabartinis mūsų darbas – iškelti žmonijai gyvenimo prasmės klausimą. O tada palaipsniui rasime teisingą tikslą ir kelius jam pasiekti.
Iš 2015 m. lapkričio 29 d. pokalbio su Michaeliu Laitmanu
Daugiau šia tema skaitykite: