Lyginant kabalą su gamtos mokslais galime rasti daugybę panašumų ir skirtumų.
Kabaloje yra taisyklė: tyrėjas neturi nieko daugiau nei mato jo akys. Kadangi tai mokslinis požiūris, tai žmogus turi visiškai vienodai tyrinėti žemiškus mokslus ir dvasinius mokslus – kabalos mokslą.
Viskas, kuo naudojasi įprastas mokslas, būdinga ir kabalai: pasiekimai, statistinių duomenų pakartojimas, grafikai ir kt.
Kabala – tai ne aklas tikėjimas, o suvokimas! Tikėti kabaloje reiškia pajausti Aukštesnįjį pasaulį, jėgą, kuri užpildo visą pasaulį ir protingai jį valdo. Tuo ir skiriasi kabala nuo kitų mokslų, kurie paiso tik aukštesniosios valdančios jėgos pasekmių mūsų dvasiškai negyvo pasaulio lygmenyje.
Kabala tiria pačią valdančiąją jėgą, kurios paprasti žmonės mūsų pasaulyje nejaučia ir nesuvokia. Tam jiems reikia įgyti atitinkamas savybes, panašias į šią jėgą pagal panašumo dėsnį: žmogus gali jausti tik tai, kas atitinka jo jausmų organus. Tik tuomet atsiras galimybė tirti vieningą aukštesniąją gamtos jėgą.
Savo pastebėjimus kabalistai užrašo ir pateikia kaip duomenis, brėžinius, skirtingų priklausomybių grafikus. Jie teigia, kad ne tik sampratų sistema, bet ir hebrajų abėcėlė susideda iš ypatingų ženklų, kurie perteikia įvairią dviejų gamtos jėgų (teigiamos ir neigiamos) sąveiką.
Hebrajų ir aramėjų – dvi viena kitą papildančios kalbos, kilusios tiriant dvi gamtos savybes, davimo ir gavimo, kurios yra visų veiksmų ir mūsų pasaulio reiškinių pagrindas: pliusas/minusas ir t. t.
Universalusis kabalos mokslas semia žinias iš pagrindinės gamtos jėgos suvokimo, tad jis tikslesnis, platesnis, fundamentiškesnis už kitus mokslus.
Tai pagrindžia senovės ir viduramžių filosofų, mokslininkų, kabalistų pasisakymai. Beje, neseniai buvo paviešintas I. Niutono dienoraštis, iš kurio matyti, kad jis mokėsi hebrajų kalbos, kabalos ir iš jos išvedė savo dėsnius.
Kabalos specifika ta, kad iš žmogaus ji reikalauja sukurti savyje naujus papildomus jutimo organus, skirtingai nuo žemiškų mokslų, kurie gamtą tiria prigimtinėmis juslėmis.
Kabala – tai mokslas kiekvienam žmogui, kuris savyje išvystė papildomą jutimo organą.
Gamtoje egzistuoja davimo jėga, tarpusavio ryšio jėga, kurios nesuvokiame, mat neturime vidinės juslės, imtuvo. Negalime jos pajausti, išmatuoti ir iš tiesų nieko nežinome apie jos egzistavimą. Itin vienpusiškai pažįstame tik mažą pasaulio fragmentą.
Kabala – mokslas, pasakojantis ne tik apie mūsų pasaulį, kur veikia viena gavimo jėga, bet apie visą pasaulių sistemą, kurią sudaro dvi jėgos: davimo ir gavimo
Mokslininkai to dar negali suprasti. Jie šiek tiek kažką nutuokia, bet problema ne žmogaus protas, kuris skirtas aptarnauti vieną mažą egoistinę jėgą, o mumyse kylanti būtinybė pajausti visą pasaulių sistemą.
Būtent šis poreikis stumia žmogų į priekį! Jis supranta, kad reikia pasiekti egzistavimo tikslą, jo priežastį, šaknį ir tikslą, juk be šito gyvenimas neturi prasmės.
Jeigu dauguma mokslų kalba, kaip suprasti žmogaus padėtį, tai kabalos mokslas nurodo to šaknį: kas valdo žmogų, kodėl, dėl ko ir kokiu tikslu. Ji taip pat paaiškina, ką reikia pakeisti mumyse, mat norint tirti aukštesniąją jėgą reikia tapti panašiems į ją.
Ir svarbiausia: dėl ko tai darau. Čia ir yra pagrindinė kliūtis, juk darau tai rūpindamasis kitais, padėdamas kitiems, kitų labui – šituo paprastas mokslas iš principo neužsiima.
Jis tiria tai, kas egzistuoja, o kaip tai pritaikyti – tai jau ne jo reikalas, tai perduodama kaip išpirka politikams, turtuoliams ir jie naudojasi mokslo pasiekimais kaip tinkami. O kabalistas tiria ir keičia pasaulį savyje, iš to nėra jokios naudos nei politikams, nei turtuoliams.
Iš 2016 m. vasario 28 d. pamokos rusų k.
Daugiau šia tema skaitykite:
Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija