Mums atrodo, kad prašyti Kūrėjo – tai būdas ištaisyti sielos kli/indą, kol galiausiai dėl savo darbo pajausime, kad prašyti Kūrėjo – tai ir yra kli pats savaime, o ne priemonė jį taisyti.
Jeigu mano kreipimasis į Kūrėją, noras, kurį keliu Jo link, bus tikras, nuolatinis, augantis, be perstojo siekiantis Jo, tai patį šį kreipimąsi jausiu kaip visišką ištaisymą.
Kitaip tariant, kas yra ištaisymas? Noro kėlimas, o ne atsakymas į maldą jį užpildyti. Kelti norą Kūrėjo link – tai jau darbo pabaiga. Taip parodau savo santykį su Juo. Ar ką nors gaunu iš Jo? Gali būti, kad nieko. O ką turėčiau gauti kreipdamasis į Jį? Jau vien pats kreipimasis į Kūrėją pats savaime yra viskas, ko man reikia, ir nieko daugiau.
Jeigu nesu kli, kuris gauna dėl savęs, tai noriu tik prašyti Kūrėjo. Ir jeigu atsako negirdžiu, nesuprantu, nejaučiu, nematau – tegu, taip dar geriau! Ir tuomet mano siekyje, toje davimo jėgoje jaučiu, kiek esu panašus į Kūrėją.
Dar pakalbėsime apie tai.

Iš 2017 m. gruodžio 5 d. rytinės pamokos „Darbas su kliūtimis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pasiekti tikrą maldą?

Melsti vidinės davimo jėgos

Prašyk visko, ko nori!