Negaliu pakeisti prigimties ir savo noro dydžio – tai ne mano valdžioje. Tačiau privalau ištaisyti savo požiūrį į kiekvieną pabundantį manyje norą, kitaip tariant, ketinimą. Svarbu ne tai, ar išnaudoju norą, bet noriu jį išnaudoti ar ne, ir dėl ko, kam.
Kol Šviesa, grąžinanti į Šaltinį, ištaisys mūsų ketinimus, negalime jų valdyti. Kol kas tegalime veikti, o „už veiksmų eis širdys“, bus pritraukta grąžinanti į Šaltinį Šviesa. Sėdime dešimtuke, esame suglumę, kam ji mums reikalinga, studijuojame kabalistinius tekstus, nesuprasdami jų prasmės: „Atik, Arich Anpin, Aba ve Ima….“
Rengiame bendras vaišes, drauge dainuojame, platiname kabalą. Kam visa tai darome, jei tam neturime jokio noro? Laikomės tokių elgesio taisyklių, kabalistų išminčių (jie žino, kaip sudaryta pasaulių sistema) patarimų. Veikiame kaip maži vaikai, kurie klausosi tėvų.
Tačiau vaiką klausytis suaugusiojo įpareigoja jo gyvūninė prigimtis, o mes per jėgą turime nusilenkti, protu suvokdami šią būtinybę. Atliekame veiksmus ir prie jų prijungiame ketinimą kiek tai įmanoma: savo norą priartėti prie davimo, pajausti Kūrėją, gyventi dvasiniame pasaulyje.
Ir po kurio laiko jaučiame, kad imame keistis. Šiuos pokyčius atlieka ypatinga jėga, kurią pažadiname savo teisingais veiksmais, net jeigu neturime teisingo ketinimo.
Imame daugiau suprasti, daugiau klausyti, gauti žinių, vidinių pojūčių. Pamažu nuo veiksmų pereiname prie ketinimų, kitaip tariant, prie teisingų minčių, požiūrio į savo veiksmus. Ir todėl veiksmas mums ne fizinė veikla: bendras valgis, draugų susirinkimas, mokymasis, platinimas, bet ketinimas.
Kūrėjas žadina manyje įvairiausius norus, o aš aiškinuosi kaip į juos žiūrėti. Mano santykis su norais – tai ketinimas. Todėl iš pradžių, kol neturime teisingų ketinimų, tiesiog veikiame: sėdime, mokomės, mėginame pritraukti grąžinančią į Šaltinį Šviesą.
Bet vėliau prie fizinių veiksmų, kurie irgi svarbūs, prisijungia ketinimas: kam tai darau ir kodėl. Kaskart klausiu savęs apie ketinimą: ko noriu pasiekti tokiu veiksmu?
Veiksmas gali būti tas pats: darbas virtuvėje, ėjimas į dykumą. Tačiau šiuose veiksmuose dalyvauja žmonės, atėję pas mums prieš savaitę, ir tie, kurie mokosi dvidešimt metų. Jų veiksmai vienodi, tačiau skirtumas – ketinimas, požiūris į tai, kas vyksta: kam jie tai daro. Veiksmas tikrinamas ketinimu. O paskui ketinimas virsta veiksmu.
#241933