Baal Sulamas savo laiškuose ir straipsniuose aiškina dėsningų dvasinių kritimų ir pakilimų būsenas.
Dirbdami mūsų pasaulyje, mes praktiškai nemąstome apie tai, kad geros ir blogos būsenos turi eiti pakaitomis, o visą laiką veržiamės pirmyn.
Dvasiniame pasaulyje – kitaip. Kai mes iš tikrųjų įsitraukiame į dvasinį procesą, pradedame suvokti, kad reikia atsižvelgti į kritimus ir pakilimus. Jie keičiasi paeiliui, ir kritimai ne mažiau svarbūs už pakilimus, todėl į juos turime žiūrėti taip pat rimtai, kaip ir į pakilimus.
25-ajame laiške Baal Sulamas rašo, kad kritimas, sudarantis sąlygas būsimam pakilimui, laikomas pakilimu, o ne kritimu. Taip ir yra.
Reikalas tas, kad pakeliui į tikslą egoizmas auga (mėlyna linija pav.), virš jo mes kuriame altruistinę dalį (raudona linija pav.). Po to vėl pridedama ego, ir mes vėl jį padengiame altruizmu. Taip ir kylame: kritimas-pakilimas, pakilimas-kritimas. Ir niekur nuo to nepabėgsi.
Todėl kritimus turime vertinti lygiai kaip pakilimus. Juk iš pradžių mumyse auga egoizmas, o virš jo auginame dvasinį pakilimą, antiego, padengiame egoizmą priešinga jam savybe.
Ir taip kritimai-pakilimai vyksta etapais: 1–2, vėliau 3–4 ir t. t. Todėl pakilimas neįmanomas be kritimo.
Galima tai pavaizduoti sinusoide: pakilimas–kritimas, pakilimas–kritimas. Kuo didesnis kritimas, tuo didesnis ir pakilimas. Taip jie susieti tarpusavyje: 1–2, 1–2.

Dvasiniame darbe viskas prasideda nuo kritimo, nuo nakties, tamsos. Kaip pasakyta Biblijoje: „Ir buvo vakaras, ir buvo rytas, – diena viena“.
#248605

Iš 2019 m. kovo 31 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Šiek tiek nukristi, kad pakiltum iki begalybės

Prisimenant kiekvieną pakopą

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai