Galiu patirti sunkią, nesuprantamą, bejausmę būseną, kai neturiu kuo remtis, tačiau, jeigu teisingai ją suvokiu (t. y. per dešimtuką), viską priimu kaip siunčiamą Kūrėjo.
Ir tuomet per ryšį su dešimtuku galiu pakelti tą tamsią būseną į tokią pakopą, kad ji iš juodos Malchut virs šviečiančia Kėtėr. Išeitų, kad suvokiu tą juodą būseną, kaip priklausančią dvasiniam pasauliui, kuris dabar šviečia juoduma. Tačiau tai dvasinis pasaulis, ir esu pasirengęs prie jo prilipti.
Ir tai reiškia, kad nekeliu jokių specialių sąlygų. Mano noras mėgautis dabar nesidžiaugia ir negauna užpildymo, jis nesiekia dvasingumo dėl to, kad ten yra malonumas. Kūrėjas organizuoja man juodą būseną, kad su dvasingumu ieškočiau ryšio ne per savo egoistinius norus.
Ir todėl šią būseną priimu su džiaugsmu, o aukštesniosios pakopos juodoji Malchut virsta Kėtėr, šviečiančia žemiau esančiam, t. y. man.
* * *
Aukščiausia dvasinė pakopa reiškia, kad mano nore mėgautis nieko nėra, bet jaučiuosi maksimaliai aukštai: egoistiniame nore – nulis užpildymo, o jaučiuosi šimtaprocentu duodantis. Taip reikia ištaisyti save, kad niekas, kas vyksta nore mėgautis, nepakeistų mano susiliejimo su Kūrėjo visa širdimi ir siela.
Iš kur imti tokias jėgas? Prašyti Kūrėjo. Kaip prašyti? Per grupę, kreipiantis į Kūrėją iš bet kokios būsenos. Ir prašyti ne užpildyti, o kad nesant užpildymui galėčiau prilipti prie Jo taip, kad visko gaučiau pilnai.
#263413
Iš 2020 m. balandžio 20 d. rytinės pamokos, tema „Tikėjimas aukščiau žinojimo“