Klausimas: Daugiakultūriškumas nėra skirtingų tapatybių egzistavimas lygiagrečiai, bet jų tarpusavio ryšys, o tai reiškia ir abipusį skverbimąsi, ir abipusę transformaciją. Kaip išreiškiama kultūrų sąveika, jei kiekvienas išlaiko savo kultūrą ir nesimaišo su kitomis tautomis?
Atsakymas: Ne. Maišytis galite tik per abipusį, malonų papildymą.
Klausimas: Kas tada išlaiko unikalumą: kalba, tradicijos, tam tikros moralės normos?
Atsakymas: Nemanau, kad dėl abipusio skverbimosi kiekvienoje kultūroje liks kas nors ypatingo ir apskritai, ar išliks pačios kultūros. Galų gale jos peraugs save ir virs viena kultūra – žmogiška. Nebus skirstymo ir pavadinimų pagal tautas, tautybes, laikus, Žemės dalis ir t. t.
Integruotis reiškia išmokti pasiekti bendrą vardiklį. O kam mums būti tokiems skirtingiems? Kam laikytis už ko nors savo, tavo, mano? Kodėl tiesiog negalime būti žmonėmis?
Komentaras: Tokiais mus sukūrė gamta. Juk sakote, kad reikia laikytis gamtos dėsnių.
Atsakymas: Tokiais mus sukūrė egoistinė gamta. Todėl esame labai skirtingi ir laikomės už tarpusavio skirtumų. O jei pakilsime virš jų, tapsime tiesiog žmonėmis. Mums bus gera, malonu vienam su kitu, nepastebėsime tarpusavyje nė vienos srities skirtumų. Nejau tai blogai?

#275210

Iš 2020 m. spalio 16 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad laimėtų geresnis, o ne stipresnis

Ateities visuomenė – vieninga žmonija

Daugiakultūriškumo vaisiai