Egoistinė religija: Du labiausiai cituojami moksliniai žurnalai „Nature“ ir „Science“ išspausdino apžvalginius straipsnius, skirtus religijos kilmei. Ši tema vėl tapo populiari, pasirodžius Richardo Dawkinso knygai „The God Delusion“ („Dievas kaip iliuzija“). Dawkinsas teigia, kad kompiuterinių ir biologinių virusų plitimas panašus į religinių idėjų plitimą – jų plitimas pagrįstas egoistiniu mechanizmu, todėl mes esame tokie imlūs religinėms idėjoms.
Altruistinė religija: Dar toliau nuėjo Kanados psichologai A. Norenzajani ir A. Sharifa (Britų Kolumbijos universitetas). Žurnale „Science“ publikuotame straipsnyje jie teigia, kad religijos nauda turi būti susijusi su teigiamo elgesio ir pavyzdžio stimuliacija, su egoistiniu žmonių poreikiu nuolat įrodinėti artimiesiems savo kilnias moralines savybes, patikimumą ir pasiruošimą aukoti asmeninius interesus visuomenės gerovei.
Kabala: Toliau nei šios idėjos siekia kabala, leidžianti žmogui apskritai pakilti virš savo egoizmo ir paversti jį „visiškai naudingu“ visuomenei, duodančiu viską ir gaunančiu tik tai, kas būtiniausia, kad galėtų egzistuoti ir duoti. Tokiu atveju atpildas gaunamas ne iš visuomenės, o iš Kūrėjo – suartėjimas su Kūrėju. Tai ir suteikia žmogui energijos bei įkvėpimo nesavanaudiškai veikti visuomenės labui.

Klausimas: Jūs sakote, kad kabala neturi nieko bendro su religija. Tada kodėl krikščionys, musulmonai ir kitų tikėjimų atstovai neturi knygų apie kabalą? Juk visi šie tikėjimai išaugo iš žydų religijos.
Atsakymas: Baal Sulamas rašo, kad visi žmonės gali pasilikti su savomis religijomis, netgi tada, kai pasieks galutinį dvasinį išsitaisymą, susiliejimą su Kūrėju. Tai ženklas, kad išoriniai veiksmai nesusiję su dvasingumu, nors jiems ir norima tai priskirti. Kabala prasidėjo nuo Abraomo, prieš 4000 metų Babilone. Šiandien mums žinoma judėjų religija atsirado po žydų tautos nuopuolio iš dvasinio lygmens prieš 2000 metų. Tada kabala buvo paslėpta (parašius knygą Zohar). O tai, kas liko, – ankstesnio dvasinio gyvenimo būdo žemiškas atspaudas egoizme – ir suformavo judėjų religiją, kokia ji yra ir šiandien. Vėliau iš jos kilo krikščionių ir musulmonų religijos.
Judėjų religija skirstoma į ortodoksinį, konservatyvųjį ir reformuotą judaizmą. Tačiau jie skiriasi tik platesnėmis ar siauresnėmis mechaniško priesakų vykdymo ribomis ir todėl supranta vieni kitus, yra toje pačioje egoizmo pusėje bei jį saugo, t.y. veikimo tikslas yra žmogus, o ketinimas – „dėl savęs“. Tuo tarpu kabala, kviesdama realizuoti ketinimą „dėl atidavimo“ (dėl artimo, dėl Kūrėjo – t.y. „ne dėl savęs“), o ne veiksmus (vidinę dalį, bet ne išorinę – žr. „Įvadas į knygą Zohar“ p. 61), yra priešingoje pusėje nei visos religijos. Todėl visos religijos supranta viena kitą, o kabalą laiko visiškai nepriimtina. Dar daug smūgių patirs žmonija, kol jai atsiskleis Kūrėjo sumanymas – artėti prie Jo keičiant KETINIMĄ.
Šiandien grįžtama prie kabalos naudojimo – žmogaus išsitaisymui. Pradėję save taisyti mes turime ją įtraukti į savo gyvenimą. Religijos vieta – likti kultūros dalimi. Nes kabala atskleidžia žmogui Kūrėją ir Aukštesnįjį pasaulį, nepalikdama vietos fantazijoms apie juos. Ir iš religijos lieka tik apeigos bei tradicijos. Religijos kovoja su kabala dėl to, kad kabala aiškindama kiekvienam žmogui, kaip jis gali atskleisti Kūrėją, pašalina religijos būtinumą. Atvesdama žmogų į asmeninį kontaktą su Kūrėju, kabala atima iš religinių veikėjų galimybę valdyti žmones. Tačiau kabalistai pasisako už religijos, kaip tautos tradicijos ir kultūros, gyvenimo rėmų ir būdo, išsaugojimą ir už tokio gyvenimo papildymą Kūrėjo atskleidimu, nes tai yra žmogaus sukūrimo tikslas ir jo kelias į tobulumą.

Knygos „Zohar“ pratarmė

Knygos „Zohar“ baigiamasis žodis

„Knyga Zohar“ RU, EN

„Įvadas į knygą Zohar“ RU, EN