Klausimas: Žiūrėjau Jūsų dialogus su žinomais žmonėmis – Čingizu Aitmatovu, Chazinu, Žirinovskiu ir su daugeliu kitų. Nežinau, kas rengia šiuos susitikimus, bet norėčiau pasiūlyti dažniau susitikti su kitų dvasinių praktikų, mokymų ar religijų atstovais.  Tada dėl skirtingų pažiūrų kiltų prieštaravimai ir tai būtų įdomiau. Kodėl Jūs nesusitinkate su tokiais žmonėmis? Juk ginčuose gimsta tiesa.
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto — 14“

„Klausk kabalisto — 13“

„Klausk kabalisto — 12“

Klausimas: Kodėl jūs dėvite kipą, „žydišką kepurėlę“? Mane supantys žmonės yra įsitikinę, kad kabalistai tai „paprasti žydai“, išpažįsta judaizmą, pagal kurį jie iki gyvenimo pabaigos tarnauja savo Dievui, nešioja kipas ir studijuoja Torą. Bandžiau jiems paaiškinti, kad kabalistai tai kažkas kita. Kaip paaiškinti skirtumą tarp „paprasto žydo“ ir „žydo-kabalisto“? Kodėl vadinate save „žydais“, jeigu ŽINOTE, kad tai painioja žmones visame pasaulyje ir verčia manyti, kad kabala yra religija, nors iš tiesų taip nėra?
Atsakymas: Jūs teisus, kabala neturi nieko bendro su religija ir judaizmu, o tai matyti ir iš tikinčiųjų žydų reakcijos į ją. Bet jeigu atsiras kabalistas ne iš judaizmo, juo netikės, nes kabala visais laikais buvo saugoma judaizmo viduje. Paprasti tikintieji kabalos nežinojo ir jos nesimokė, nes ji buvo perduodama iš mokytojo mokiniui, vienetams kiekvienoje kartoje.
Man visi religiniai atributai yra mano tautos kultūra, tradicijos ir todėl juos gerbiu. Aš suprantu, kad jų laikydamasis niekaip netaisau savo sielos, bet taip palaikomi rėmai, kuriuose mano tauta egzistavo per visą istoriją. Kabalos studijavimas to nereikalauja.

Baal Sulamas apie žmogaus siekį tiksliai apibūdinti savo gyvenimą rašo: „Klausimas (apie gyvenimo prasmę) liko nepakitęs su visa savo jėga ir kartėliu, ir kartais užklumpa mus – netikėtai, persmelkdamas protą ir sugniuždydamas, anksčiau, nei mums pavyksta griebtis visiems žinomos „gudrybės“ – atsiduoti gyvenimo tėkmei, kaip ir vakar, be jokių svarstymų“.
„Maži“ žmonės ir maži vaikai siekia tvarkos. Jie nustato sau apribojimus, kurie padeda jaustis saugiems. Be to, šiems „mažiems“ žmonėms“ patinka hierarchija santykiuose: „Tas aukščiau manęs, o tas žemiau. Šito aš turiu bijoti, o tą – gerbti“.
Tuo naudojasi dauguma politikų, psichologų  ir sociologų. Tuo grindžiama ir religija. Juk mažas žmogus visada bijojo gamtos jėgų. Jis išaukštino šias grėsmingas jėgas, bandė joms gerintis, gerbė jas. Ir tokiu būdu kūrė ypatingas santykių su šiomis gamtos jėgomis sistemas.
Taip buvo sukurta religija. Ir žmonėms tai buvo gėris. Juk jie tiksliai žinojo, ko iš jų reikalaujama, ir tai juos tenkino. Jie tarsi slėpėsi už to.
Tačiau mes gyvename jau naujoje epochoje, kai noras patirti malonumą prasiveržė per visus šiuos apribojimus, todėl nei pasauliečiai, nei religingi žmonės nebegali išsitekti ankstesniuose rėmuose ir likti toje pačioje „gyvenimo tėkmėje, kaip ir vakar“, kai nesvarstydami ir neanalizuodami jie teisingai realizuodavo savo gyvenimą. Šiandien tokia situacija nebegali tenkinti žmogaus. Nes jis negauna atsakymo į klausimą „Kam aš gyvenu?“

Pranešimas: Religija: naudinga adaptacija, pašalinis evoliucijos produktas ar virusas? Religijos fenomeno studijavimas moksliniais metodais prasidėjo nesenai, bet jau gauti tam tikri įdomūs rezultatai. Daugelis žmonijos mąstymo ypatumų, išsivysčiusių kitais tikslais vykstant evoliucijai, lėmė ypatingą žmonių imlumą religinėms idėjoms, nepaisant jų racionalumo ir naudingumo. Tam tikrose situacijose religingumas gali pasireikšti kaip naudinga adaptacijos savybė, įtakojanti grupės susitelkimą. Sudėtingos apeigos ir apribojimų sistemos gali atlikti sunkiai sukuriamų lojalumą bei nusiteikimą kooperuotis skatinančių signalų vaidmenį.
Replika: Dėl daugelio priežasčių kol kas negaliu iki galo ir atvirai kalbėti šia tema. Pasakysiu tik tiek, kad religijos kilo iš Izraelio tautos dvasinio nuopuolio po antrosios Šventyklos sugriuvimo. Iki tol tauta jautėsi kaip viena šeima, turinti savybę (lygmenį) „Pamilk artimą kaip pats save“, ir todėl jautė bendrystę su visa Gamta – Kūrėju. Dėl įsiliepsnojusio masių egoizmo tauta nupuolė į neapykantą be priežasties ir liovėsi jausti slaptąją pasaulio dalį (Aukštesnįjį pasaulį) – prarado ryšį su Valdančiąja Gamtos jėga (Kūrėju). Tai, kas tautai liko praradus ryšį su Kūrėju, – šio pasaulio jautimas ir suvokimas tik jo rėmuose bei jo lygmenyje, – ir vadinasi religija, t. y. mechaniniai kūno veiksmai (o ne norų ištaisymas) bei egoistinės maldos dėl savęs (o ne dėl artimo). Iš tokio egoistinio mūsų pasaulio suvokimo ir kilo šiuolaikinis judaizmas, o vėliau pagal kairės ir priešingos dešinės linijos taisyklę – krikščionybė ir islamas. Visos religijos egzistuoja dėl Kūrėjo paslėpties, dėl to, kad žmogui būtina psichologinė pagalba.

Pranešimas: Majamio universiteto tyrimai parodė, kad tikintieji labiau prisitaikę prie gyvenimo. Esmė tokia:
1. Religiniai ritualai, malda ir meditacija pozityviai veikia galvos smegenų dalis, atsakingas už reguliaciją ir savikontrolę.
2. Jeigu žmogus mano, kad tam tikri tikslai yra „šventi“, jų siekdamas deda daugiau pastangų, veikia efektyviau.
3. Religinės dogmos, baimė, kad Dievas viską mato, verčia tikinčiuosius laikytis griežtesnių gyvenimo standartų, užkerta kelią įgyti kenksmingus įpročius ir atlikti antivisuomeninius veiksmus.
Komentaras: Visa tai mūsų laikais baigiasi dėl kiekviename žmoguje augančio egoizmo. Naivaus praeitų šimtmečių tikėjimo jau nebėra. Iš dalies jis liko būdingas tik egoistiškai neišsivysčiusiems žmonėms. Tačiau ateis ir jų eilė išvystyti egoizmą – arba tiesiogiai, arba per kontaktą su visu pasauliu (sielomis). Būtent todėl tikėjimas išnyksta, lieka religija kaip paprotys, kultūra, konservatyvios tvarkos rėmai.
Religingumas palaipsniui traukiasi ir nugalėti mumyse kylantį globalų egoizmą bei tarpusavio neapykantą padės tik kabalos atskleidžiamas suvokimas, kad esama globalios tarpusavio priklausomybės ir kad norint išgyventi būtina laikytis įsakymo „Pamilk artimą…“ – vietoj visų kitų egoistinių bet kokios religijos įsakymų! Religija nepadės įveikti tikrų šiuolaikinių abejonių, kančių, krizių. Nors į ją ieškodami išsigelbėjimo ištikus nelaimėms žmonės metasi ir šiandien.
Tai turi pereiti visi ir įsitikinti, kad šiandien mumyse besivystant globaliam, mus susiejančiam egoizmui, psichologinė religijos įtaka žmogaus jau nebeveikia. Tai yra todėl, kad religija priskiriama „domem de kduša“ lygmeniui – natūraliai paklusniai žmogaus laikysenai visuomenėje, kai jis elgiasi kaip stropus vaikas. Tai negyvojo, augalinio ir gyvūninio egoizmo vystymosi mumyse lygmuo.
O šiandien visa žmonija kyla į egoistinį lygį „žmogus“ – Adomas, kuriame egoizmas priverčia mus tapti individualiais egoistais, o po to, nuslopinus egoizmą, susijungti, kad pasiektume Kūrėją. Todėl kabala teigia, jog iš religijų liks tik kultūrinės tradicijos, kiekvienos tautos papročiai, ji jau nebegalės psichologiškai palaikyti žmogaus, tikėjimo vietą užims Kūrėjo pažinimas – „Ir pažins Mane visi, nuo mažo iki didelio!“.
Tačiau kabala ne prieštarauja religijai, o ją papildo – kad užpildytų tą tuštumą, kuri atsiranda augančiame šiuolaikiniame egoizme ir kurios neįmanoma užpildyti religija.

„Kuo kabalos mokslas skiriasi nuo religijos“

Pranešimas: Su šešių religinių konfesijų atstovais atlikti tyrimai parodė, kad reguliariai atliekantys religinius ritualus žmonės yra linkę į religinį fanatizmą bei neapykantą kitatikių atžvilgiu, netgi toleruoja teroristus-savižudžius. Bendri religiniai veiksmai yra lemiamas ištikimybės „saviems“ ir neapykantos „svetimiems“ faktorius. Teroristų-savižudžių elgesį galima laikyti ekstremalia parochialinio altruizmo forma: žmonės aukoja save dėl „savųjų gerovės“ (altruizmas), tačiau „gerasis tikslas“ pasiekiamas sunaikinant „svetimuosius“ (parochializmas).
Komentaras: Religijos visur kur priešingos kabalai („Toros nuomonė priešinga egoistų nuomonei“). Kabala skatina visus siekti meilės visų žmonių atžvilgiu, pagal kabalą visi „savi“, žmogus aukoja save dėl kitų, visi mes – vienos kūno ląstelės.
Religijos generuoja neapykantą „svetimiems“ aukojant save dėl „ne savų“ nužudymo. Todėl, kai žmonėms atsiskleis „meilės artimam“ savybė, religijos išnyks, iš jų liks tik tautos kultūra ir papročiai.
Visa, kas susiję su Kūrėju, aukščiausiuoju pasauliu, pomirtiniu gyvenimu ir atlygiu, atitrūks nuo religijų, nes Kūrėjo atskleidimas apnuogins jų tuštybę ir melą. Tampa aišku, kaip stipriai religijos nekenčia kabalos. Kabala siūlo palikti religijas kaip papročius ir tuo pat metu atskleisti Kūrėją. Tačiau šiuo atveju religijų veikėjai netenka savo pagrindinio kozirio – „atlygio pomirtiniame gyvenime“ tapdami tautos papročių ir kultūros dalimi.

„Kuo kabala skiriasi nuo religijos“

Klausimas: Profesoriau, Jūs tvirtinate, kad nepraktikavote kitų dvasinių mokymų. Kodėl Jūs manote, kad kabala vienintelis teisingas mokslas padėsiantis žmonijai pasiekti kūrinijos tikslą?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.)

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba video ar audio formate siųskite elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Klausimas: Ar gali būti, kad egoizmas auga ir evoliucionuoja, ir jei anksčiau bent IŠ DALIES jį numalšinti užteko tikėjimo, kurį nieko neaiškindamos skleidė įvairios religijos, dabar žmonėms reikalinga VIRŠ-religija, pretenduojanti į paties tiksliausio ir įdomiausio mokslo – KABALOS vaidmenį. Taigi galbūt nėra jokio VISIŠKO išsitaisymo, o kabala dabar natūraliai iškyla kaip atsvara išaugusiam egoizmui, kaip stipresnė priemonė stipresnei ligai, bet, kaip ir ankstesnės priemonės, visiškai ligos neišgydys?
Atsakymas: Visi ankstesni tikėjimai ir religijos egzistavo būtent tam, kad vystytųsi egoizmas, kol neatsiskleis visa jo esmė, ir tik po to pasirodo kabala, kaip priemonė jo ištaisymui.

Pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“ (rusų k.)

Klausimas: Ar galite sudaryti mūsų planetos žemėlapį, tik padalyti jį ne pagal šalis, bet pagal egoizmo laipsnį. Tas Žemės planetos dalis, kuriose egoizmas didesnis, pažymėti raudoniau, kur mažesnis – geltoniau, ir taip iki žalios spalvos. Tai bet kuriuo atveju pelnytų daug dėmesio kabalai. Man tai pamatyti būtų įdomu net tuo atveju, jei apie kabalą nieko nežinočiau. O kai pamatyčiau, tikrai susidomėčiau, kas tai per mokslas apie egoizmą.
Atsakymas: Žiūrėti „Mokymas apie dešimt sfirot”, 16 dalis, apie pasaulio padalijimą.

Klausimas: Dabar masinės informavimo priemonės naudoja Madonos vardą, kad parduotų straipsnius apie kabalą. Greitai prisidengdami kabala ims pardavinėti straipsnius apie Madoną. Ką daryti?
Atsakymas: Klipa (žievė) padeda vaisiui augti, o kai šis joje sunoksta, klipą išmeta, o vaisių – suvalgo. Tokia Bergo ir Madonos misija – blizgančia tuštybe jie pritraukia žmones, o šie pamažu tampa protingais – ir pereina prie tikrosios kabalos.

Klausimas: Jau metai studijuoju Jamimos metodiką. Neseniai aptikau kabalos tinklalapį ir labai susidomėjau. Ar galiu vienu metu studijuoti dvi metodikas, ar verta užsiimti tik viena iš jų?
Atsakymas: Atrodo, kažkada ji buvo pas mane atėjusi. Bet jos neatsimenu, kaip nežinau ir jos metodo. Asmeniškai veikiau studijuoju pažinimo mokslą, kuris nėra sugalvotas žmogaus, nes tai – autentiškų šaltinių senovinė praktinė išmintis. Jo tikrumą patikrinau savimi, ir vadovaudamasis rezultatais nematau jokios kitos metodikos kūrimo tikslui pasiekti.
Kadangi Šviesos ir jos sukurto noro prigimtis – viena, ir tik Šviesa keičia norą, tai Šviesos pritraukimas norui keisti ir yra mūsų vystymosi metodika. Pritraukti Šviesą galima tik siekiant tapti panašiam į ją pačią.
O tai įmanoma tik prisijungus prie grupės – gavus iš jos didesnius nei prigimtiniai norus. Pagal kūrinijos planą kito kelio nėra!

Klausimas: Ar be kabalos yra kokios nors sistemos, kurios savo ritualais leidžia priartinti arba, tiksliau tariant, pakelti sąmonę į dvasinį lygmenį. O gal jūs manote, kad tai tėra grynas šarlatanizmas? – Šarlatanizmas.

Mitai apie kabalą (rusų k.)

Klausimas: Aš jau seniai savęs klausiu: kaip suprasti prieštaravimą (matyt, tik regimą) tarp sąvokos „tikėjimas aukščiau žinojimo“ ir dažnai Jūsų kartojamo tvirtinimo, kad kabala grindžiama ne tikėjimu, o pojūčiais ir tiksliomis žiniomis?
Ar teisingai suprantu, jog „tikėjimas aukščiau žinojimo“ – tai ne aklas tikėjimas tuo, ką man sako, o priešingai, – kelias, leidžiantis netikint įsitikinti teiginio teisingumu ar „neteisingumu“?
Atsakymas: Pirmasis Kūrėją pajautęs žmogus buvo Adomas. Nuo tos dienos – nulinių metų „Tišrei“ mėnesio pirmosios dienos (prieš 5768 metus) pradėtas žydiškas kalendorius. Po 20-ties kartų po Adomo, kuriose jau taip pat buvo suvokiančiųjų Kūrėją, senovės Babilone prieš 4000 metų kabala įgavo savo dabartinį pavidalą – babiloniečių žynys Abraomas atskleidė ją ir aprašė pagrindinius jos dėsnius „Sukūrimo knygoje“. Taip pat jis surinko mokinius ir sukūrė su jais pirmąją kabalistinę grupę. Jo sekėjai, jo fiziniai ir dvasiniai sūnūs (praeityje visi vadindavosi genties, giminės vadovo vardu) pratęsė savo dvasinį vystymąsi. Taip tęsėsi iki nupuolimo nuo Kūrėjo jautimo iki tik mūsų pasaulio jautimo (to pasekmė – antrosios Šventyklos sugriovimas prieš 2000 metų).
Po nuopuolio iš dvasinio pasaulio jautimo į mūsų pasaulį, visos prieš tai buvusios sąvokos, pavadinimai, apskritai visa jų kalba (hebrajų) „nukrito“ iš dvasinio lygio į žemiškąjį: tie patys žodžiai ėmė reikšti tai, ką jie pradėjo matyti, girdėti, suprasti, – tai yra įgavo žemišką prasmę vietoje to, kad anksčiau reikšdavo jų pojūčius. Nuo to laiko kabalistiniai tekstai parašyti tomis pačiomis raidėmis ir žodžiais, bet yra skirtumas, kas juos skaito, – esantysis dvasiniame lygyje, kaip ir jų autorius, ar tik žemiškajame.
„Tikėjimas aukščiau žinojimo“ – pavyzdžiui, kabaloje reiškia sąlygą: noras (savybė) atiduoti („bina“, „chafec hesed“, šviesa „chasadim“) yra aukščiau noro gauti, vadinamo „žinojimas“, nes jis gauna šviesą „chochma“, žinojimo šviesą.
Apie tą tikėjimą, kurį turi omenyje nejaučiantieji Aukštesniojo pasaulio, tikėjimą tuo, kas galbūt egzistuoja, apie ką tik kalbama, bet nejaučiama, – apie tai kabala apskritai nekalba, nes ji, anot apibūdinimo, siekia žmogui atskleisti Kūrėją šiame pasaulyje! (žr. Baal Sulamo straipsnį „Kabalos mokslo esmė“).
Todėl norintysis suprasti tiesą skaitydamas tekstus privalo tai, ką skaito, „išversti“ iš žemiškojo lygmens į dvasinį – tuomet nesuklys, kaip kad visi tikintieji, skaitantys kabalistinius tekstus (Bibliją, Talmudą, Maldaknygę ir kt.) ir traktuojantys juos žemiškame lygmenyje. Tai ir lemia, kad žmonės negali suprasti Kūrėjo.
(Straipsnyje „Išminties pasiekimo paslaptis“ skyriuje „Išminties pasiekimo paslaptis“ Baal Sulamas rašo: „Adomas atskleidė visą kūrinijos pilnatvę, jos gylį ir dalių tarpusavio ryšius.“ – todėl mes vadiname jį „Pirmuoju žmogumi“ – juk jis pirmasis pasiekė lygį „Žmogus“ – Adomas (hebrajų kalba), kas reiškia „panašus į Kūrėją“).

„Sukūrimo knyga“ RU, EN

Baal Sulamas „Kabalos mokslo esmė“ RU, EN

Michaelis Laitmanas „Kabalos mokslo esmė”