Klausimas. Žmogui labai svarbu jausti, kad jo gyvenimas turi prasmę. Ar gyvenimo prasmė yra universali visiems ar kiekvienas žmogus turi rasti savo asmeninę prasmę?
Atsakymas. Visi turi vieną gyvenimo prasmę: pasiekti žmonijos vystymosi viršūnę ir suvokti Aukštesniąją jėgą, kuri mus sukūrė ir mus valdo. Ir mes galime priartėti prie jos, suprasti, suvokti ir tapti jos partneriais. Šios jėgos suvokimas ir yra mūsų gyvenimo tikslas. Pagal tai, kaip sukurtas kūrinys, nėra kitos prasmės.
Mes nesukūrėme gamtos, šio pasaulio ir savęs. Mes egzistuojame dėsnių sistemoje, nelemdami nei to, kas nutiks su mumis kiekvieną akimirką, nei savo reakcijų. Nuo mūsų absoliučiai niekas nepriklauso. Tai kas gi mums lieka iš šios visos sistemos, kurioje esame tarsi žuvys tinkle?
Mes įjungti į jėgų sistemą, kuri veikia įvairiausiomis formomis ir junginiais viena su kita visuose lygiuose: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame, žmogaus ir visuose laikuose: praeityje, dabartyje ir ateityje, sujungdama mus su visomis kartomis, kurios buvo, yra ir bus. Aš jaučiu, kad priklausau jiems, juk, iš esmės, aš vienas iš milijardų per visą daugiatūkstantinę istoriją.
Todėl, ieškodamas gyvenimo prasmės, aš, visų pirma, analizuoju šiandieną, kurioje gyvenu, ir iš karto aptinku, kad nesuprantu prasmės. Bet jei aš žinočiau visa procesą, kuris vyksta su manimi ir gamta! Bet iš kur menkam žmogeliui žinoti apie tokias aukštas materijas?
Taigi, tenka apsiriboti prasmės ieškojimu šiame laikiname, trumpame gyvenime. Vadinasi, man jau nekyla klausimas apie jo priežastis ir rezultatus už gyvenimo ir mirties ribų, o žvelgiu tik gyvenimo ribose.
Taip žmonės ir gyvena: nori sėkmės, sukurti šeimą, išauklėti gerus vaikus, keliauti po pasaulį, tapti žymiais mokslininkais ar muzikantais ir t.t. Kiekvienas randa prasmę ten, kas jam arčiau širdies.
Galbūt aš noriu tik linksmintis, arba dirbti tiek, kiek būtina, o vakare grįžti namo ir žiūrėti televizorių, neišlipdamas iš lovos. Tai irgi galima laikyti gyvenimo prasme.
Bet problema ta, kad mes gyvename ne pagal savo planą. Vystymosi variklis nenutrūkstamai sukasi ir varto mus, vystydamas visus pojūčius ir savybes, protą, dvasią – mūsų vidų. Todėl mes keičiamės ir vakarykštis gyvenimo tikslas šiandien praranda prasmę. Mano ankstesnės vaikiškos svajonės šiandien jau yra išsisklaidžiusios.
Pavyzdžiui, mano trimetis anūkas svajojo tapti didelio šiukšliavežio vairuotoju. Jam atrodė laimės viršūnė būti žmogumi, kuris valdo didžiulę mašiną ir sukelia baisų triukšmą. Šiandien mano anūkui dešimt ir jis jau, žinoma, nesvajoja apie šiukšlių vežiojimą.
Kitaip tariant, gyvenimo prasmė visą laiką auga. Bet ar žmogus, gyvendamas šiame pasaulyje supranta, kas yra gyvenimo prasmė, ar užgriuvus problemoms tiesiog susitaiko su tuo, kas yra? Jo nejaudina, yra prasmė ar ne – svarbiausia – gerai jaustis.
Aš pamenu, mokykloje klausdavau savo mokytojo apie gyvenimo prasmę ir gaudavau tokį atsakymą: gyvenimo prasmė ta, kad perskaityčiau gerą knygą, pažiūrėčiau įdomų filmą…
O vienas mano pažįstamas nuo keturiolikos metų pasišventė tyrinėti trisdešimties metų prancūzų karą. Jis tai padarė pagrindiniu dalyku savo gyvenime ir iš tikrųjų tapo geru specialistu. Taip jis rado savo gyvenimo tikslą, nors paskui šis pomėgis jam praėjo.
Taip kiekvienas randa tam tikrą gyvenimo prasmę: šeimoje, vaikuose. Bet jei paklausime žmonių, koks jų kasdieninis gyvenimo tikslas, jie neras ką atsakyti, arba atsakys, kad gyvenimo prasmė tiesiog gyventi. Jei mes gimėme, tai dabar nėra kur dingti – reikia gyventi. O dėl ko gyventi, niekas nežino. Taip ir eina gyvenimas – be jokios prasmės.
Tęsime…
#220271
Iš 2018 m. sausio 9 d. 945-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą
Daugiau šia tema skaitykite: