Dvasingumas – greičiau už šviesą

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis

Klausimas: Žmogus, pradėjęs dvasinio vystymosi kelią, paslėpties laikotarpiu jaučiasi sutrikęs ir susipainiojęs. Jis supranta, jog egoizmas – blogis, bet nesugeba jo atsikratyti. Kur surasti jėgų?
Atsakymas: Mes per savo gyvenimą praeiname daugybę būsenų, būdingų skirtingiems amžiaus tarpsniams.
Kiekvieną akimirką greičiau nei besisukantys atomai mūsų viduje vyksta įvairiausi pokyčiai – mūsų noruose, pasąmonės lygmenyje.
Kol kartą per milijardą tokių vidinių veiksmų „skaičius apsiverčia“ – tarsi  skaitiklyje, kurio viduje daugybė krumpliaračių sukasi tol, kol pagaliau ratukas  iš „0“ pasisuka į „1“.
Paskui ten viduje ir vėl kažkas ilgai ilgai sukasi, kol skaičius „1“ peršoka į „2“. Taip ir mūsų viduje.
Todėl šiems veiksmams reikia duoti šiek tiek laiko. Paprastai mūsų gyvenime taip ir vyksta – mes patenkame į kokią nors būseną, ir ji tęsiasi, kol „staiga pati“ praeina.
Tu žinai, kad turi pasikeisti, o negali. Bet laikas daro savo. Ir mes privalome stengtis lyg tas į jungą įkinkytas jautis. Mes nežinome, kas konkrečiai su mumis vyksta, nes nesuprantame šių veiksmų.
Vėliau, įeidamas į dvasinį pasaulį, žmogus pradeda šiuos veiksmus suprasti. Savo naujuose atidavimo noruose jis gali atskirti milijardus veiksmų vienoje akimirkoje. Tai tampa paprasta, kaip jausti savo kūną.
Ir šiandien mumyse vyksta tam tikri veiksmai – begaliniu greičiu. Reikia kantrai laukti – t.y. tęsti kelią, ir būsena pasikeis, „skaičius prasisuks“ – aš sutiksiu tapti atiduodančiuoju.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Augti kasdien kaip naujagimiui“

„Kaip egoistus paversti altruistais?“

„Kartu kelyje lengviau!“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.