Iki dvasinio pasaulio tik vienas žingsnis

Dvasinis darbas

Problema ta, kad vystydamiesi dvasiškai galime labai ilgai stoviniuoti vietoje, kol žengsime žingsnį pirmyn.
Mums atrodo, jog pasikeičia daugybė būsenų, nors iš tikrųjų tai ne kas kita, kaip trypčiojimas vietoje, kai žmogus svyruoja pirmyn atgal arba kairėn dešinėn, bet negali žengti į priekį (kad jį valdytų davimo savybė).
Žmogus kol kas neįstengia sukaupti visų savo jėgų, kad iš tikrųjų anuliuotų save (savo egoizmą) dėl davimo savybės, kurią jis turi įgyti kitoje pakopoje.
Juk kiekvienas žingsnis – tai vis didesnė davimo savybė, kuri ima jį valdyti.
Bet ar jis pasiruošęs atlikti visus būtinus pasiruošimus? Anuliuoti savo egoizmą, pajausti tikslo svarbą ir ties tuo sukaupti visas savo mintis ir norus, nuspręsti, jog jam reikia tik šito ir nieko daugiau.
Jeigu žmogus turi galimybę žengti nors menką žingsnelį davimo, Kūrėjo link, kai nesitiki gauti atlygio, net neturi jėgų, tiesiog trokšta prilipti prie jos nors vienu tašku ir tuo pasitenkinti, nepriklausomai nuo visų didžiulių, reikalaujančių pripildymo norų – jis jau pasiekia šiame taške tobulybę (Malchut Binoje).
Jis įeina į tobulybę (t. y. davimo savybę) per šį vieną tašką (Cimcum Bet – antrasis apribojimas). Visa kita tėra taško vystymas. Kaip pasakyta: „Atverkite Man adatos ąselės dydžio plyšelį, ir Aš jus išgelbėsiu“.
Jeigu laikausi vien tik už šito davimo taško, nepaisydamas visų savo siekių, abejonių ir kliūčių, – tai atsirandantys nauji norai (mano rešimot) įtraukia mane į jį vis giliau lyg siūlą per adatos ąselę į dvasinę davimo savybę.
Savo noruose jau matau aukštesnio pasaulio vaizdą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Visiško ištaisymo etapai“

„Kur prasideda dvasingumas“

„Finišo tiesioji“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.