Lakmuso juostelė dvasingumui

Knyga „Zohar“

Knyga „Zohar” specialiai parašyta tarsi paprastų žmonių, o ne parcufim ir sfirų kalba, kaip kad „Mokymas apie dešimt sfirų”, „Gyvybės medis” ar „Įvadas į kabalą”.
Todėl pradedantiesiems skaityti knygą „Zohar” – labai sunku. Bet kai tik žmogus pradeda suvokti „Kūrėjo darbą” ir ima trokšti išvysti viską, kas aprašyta „Zohar”, kaip vidinį sielos ištaisymą, jis pamato, jog ši kalba padeda suvokti knygą, nes įpareigoja nuolat įsivaizduoti dvasinius veiksmus ir savybes.
Žmogui tuomet nesunku pasitikrinti. „Ar aš jaučiu dvasingumą, ar ne? Ar vietoje visų šių veidų ir įvykių matau dvasines savybes? Ar vis dėlto „įsitraukiu” į kažkokį žemišką paveikslą?”
Jei kokie nors mūsų materialaus pasaulio žodžiai žadina mumyse žemiškus paveikslus, –tai požymis, jog jaučiame materialiuosius norus. Jei jie žadina mumyse dvasines savybes ir pojūčius – vadinasi, esame dvasiniame nore. Tai labai paprasta – kiekvienas sprendžia pagal savo sugedimo ar išsitaisymo lygį.
Tai tarsi lakmuso juostelė pasitikrinti, kur esame. Dar daugiau – kai būsi dvasiniame pasaulyje, tau bus sunku kalbėti žemiškomis sąvokomis, juk visos jos kilusios iš dvasinio pasaulio. Tau bus sudėtinga suprasti, apie ką kalba kitas žmogus, nes prieš save matysi tik dvasinį paveikslą.
Galima pateikti daugybę argumentų, kodėl knygai „Zohar” kabalistai pasirinko būtent šakų kalbą – ir visi jie bus teisingi.

Iš 2010 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal knygos „Zohar” pratarmę.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ – tai pasakojimas apie bendros sielos gyvenimą

Kaip priartėti prie Kūrėjo

Į tiesą – per apgaulę

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.