Stichinių nelaimių pamokos

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas, Pasaulio problemos

Stebėdami stichines nelaimes nematome jų tikrosios priežasties. Mums suprantami geologiniai ir ekologiniai veiksniai, negyvosios gamtos reiškiniai, bet kas valdo negyvąjį lygmenį? „Gamtos dėsniai,“ – sakome mes. Bet tai ne atsakymas.
Vis dėlto kokia šių reiškinių priežastis? Mums pasakoja apie gamtos procesų cikliškumą, neva tai tikrai kažką paaiškina. Iš tiesų išsisukinėjame nuo atsakymo dangstydamiesi raminančiomis formuluotėmis.
Bet žmogaus tai nenuramina, nes šitaip jis problemos neišsprendžiama, ir jau kitą akimirką šioji gali grįžti atgalios. Be to, net ir negrįžusi ji vis tiek lieka neištaisyta ir graso virsianti kitos rūšies nelaimėmis.
Esmė ne ta, kas ir kur sprogs ar užplūs. Visą pasaulį nuolat drebina kasdien auganti amplitudė. Savo akimis regime šių vis skaudžiau ir netikėčiau pasireiškiančių sukrėtimų greitį ir galią.
Reikia suprasti, kad tai turi priežastį – mūsų ir gamtos disbalansas. Esame globalioje, holistinėje, vieningoje sistemoje. Joje viskas vieninga, todėl neturime kitos išeities – privalome žiūrėti į save, kaip į visiškai tarpusavyje susijusius. Globalioje, integralioje sistemoje veikia dėsnis, pagal kurį kiekvienas daro įtaką visiems.
Todėl šiandien Žemės rutulyje turime nustatyti savo elgesio taisykles. Jeigu negalime pakeisti žmogaus prigimties, padarykime bent tai, kas mūsų jėgoms. Tarp šalių, tautų ir įvairių organizacijų reikia nustatyti bendradarbiavimo, abipusiškumo, nusileidimo tarpusavyje įstatymus, be kurių sistema negali egzistuoti.
Pirmąjį žingsnį tokių įstatymų laikymuisi suformulavo Hilelis: „Nedaryk kitam to, ko pats nekenti“. Pirmiausia stenkis nepakenkti kitam. Tenkinkis tuo, ką turi, nesikėsink į kito turtą, laisvę ar gyvybę.
Nesižvalgyk į kitus, pasitenkink turimu – tai pirmoji sąlyga. Šitai dar ne susijungimas, bet jau nebetrukdai kitiems, nebekenki. Nors dar nenukreipei sistemos į gėrį, bet užtat nebenaudoji jos blogai.
Tiesa, šiandien žmogus šito negali. Todėl turime užsiimti bendru visos žmonijos ugdymu. Kiekvienas turi pajausti gyvenąs globaliame, integraliame pasaulyje, turi pats sau išaiškinti, ką tai reiškia. O šitai reiškia, kad paprasčiausiai negaliu tikėtis asmeninės naudos kito sąskaita. Tai nerealu, neįgyvendinama.
Kiekvieną šalį, kiekvieną tautą turime įpareigoti atsisakyti jėgos metodų ir net panaikinti sienas, nenaudoti prievartos kitų atžvilgiu, neišnaudoti vieniems kitų. Tai minimali programa: nebūtina daryti malonių, bet kiekvienas bent jau supras, jog jeigu kenkia kitam – šitai bumerangu grįžta atgal, ir galų gale jis kenkia pats sau.
Tokios normos turi būti įteisintos įstatymais, taip pat reikia aiškinamojo darbo ir ugdymo. Baal Sulamas apie tai rašo „Darbuose apie paskutiniąją kartą“. Ir šituo rūpintis turi pasaulinė vyriausybė, o ne JTO, kuri neturi realios galios ir yra panaši į turgų, kur visi puikuojasi vieni priešais kitus.
Reikia būtent bendros, turinčios realią galią vyriausybės. Jeigu kas nors nenori su ja bendradarbiauti – jam turi būti taikomos sankcijos: „Nenorite paisyti bendradarbiavimo įstatymo? Tuomet atjunkime jus nuo sistemos. Pažiūrėsime, kaip jausitės globaliame pasaulyje su užsuktais čiaupais“. Juk jokia šalis, jokia tauta negali gyvuoti atskirai nuo kitų.

Iš 2011 kovo 14 d. pamokos „Globalizacija – gyvenimas integraliame (vieningame) pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Eskalatoriumi – Aukštesniųjų pasaulių pakopomis

Gamtos dėsnių neapeisi!

Pamąstymai krizės tema

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.