Nevystanti pakopa

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Baal Sulamas sako, jog yra labai laimingas gimęs kartoje, kuriai galima skleisti kabalos mokslą. Juk kabala moko, kaip į vieną sujungti dvi jėgas – davimą ir gavimą, kaip jas abi sudėti, kad gauta suma (Σ) būtų „žmogus“.
Iš tiesų taip sujungti − mokslas, išmintis. Tai nepaprasta, tai sunku. Juk įpratome plaukti pasroviui – ir staiga atsiranda dar viena kažkur mus traukianti jėga. Kur?
Dviejų jėgų integracija duoda unikalų rezultatą. Pasaulyje, kurį matome ir jaučiame, egzistuoja negyvos, augalinės ir gyvūninės gamtos formos. Mes taip pat priklausome gyvūniniam lygmeniui, ir dar nepasiekėme kažko daugiau.
Žmogiškasis lygmuo, kurį pradedame atskleisti savyje, ir yra dvasinė pakopa, atverianti priešais mus naująjį pasaulį.
Gamtoje vienas lygmuo suteikia gyvastį kitam: gyvūnai minta augalais, o augalai semiasi jėgų iš negyvosios gamtos. Bet negyvasis lygmuo nesupranta, ką reiškia augti, vystytis, gyventi, įsisavinti, pašalinti, jausti aplinką.
Augalinis lygmuo savo ruožtu nesupranta, ką reiškia būti gyvūnu, ką reiškia judėti, gimdyti palikuonis, laikytis bandoje, o juolab patirti „išsivysčiusių gyvūnų“ – žmonių, turinčių itin sudėtingą gyvenimą, būties subtilybes.
Žemesnė pakopa nepajėgi suvokti aukštesniosios, nes tai visiškai kitas pasaulis. Štai ir mes dabar, kol kas būdami gyvūniniame vystymosi lygmenyje ir gyvendami tik vedini savo norų,
nesuprantame, kas yra„žmogaus“ pakopa. To neįmanoma parodyti, pademonstruoti, lygiai taip, kaip gyvūnas negali atskleisti savo pasaulėjautos augalui.
Sujungęs dvi jėgas − tašką širdyje ir širdį, malonumų troškimą ir davimo norą − žmogus pakyla į žmogiškąją vystymosi pakopą ir negali savo jutimų perduoti tiems, kurie jo dar nepasiekė.
Galima pasakyti tik viena: jis nesijaučia ribojamas fizinio kūno, nes pakilo į aukštesnį lygmenį. Jis susijęs su visais žemesniais lygiais, maitinasi jais – bet tik maitinasi, o pats yra savo pakopoje.
Taip ir mes, pakilę į „žmogaus“ pakopą (tikėkimės, kad tai įvyks kuo greičiau), išsaugosime ryšį su šiuo pasauliu, su visomis gyvybės formomis jame, bet greta viso to turėsime visiškai kitokius pojūčius ir mintis. Naujojoje pakopoje pajausime amžinybę ir tobulybę.
Visa mūsų problema ta, kad norime gauti malonumą, aukščiausiąją Šviesą, nors ji negali egzistuoti mumyse ir dingsta tą pačią akimirką dėl „trumpo sujungimo“ − kai pliusas ir minusas
anuliuoja vienas kitą. Todėl tarp šių dviejų jėgų reikia teisingai dirbti vidurinėje linijoje. Mes sukuriame teisingą jų santykį: per vidurį įstatome tam tikrą „rezistorių“ (R), dėl ko pliusas ir minusas veikia tinkamu būdu, ir duoda savo darbo rezultatus – iš jų gauname jėgą.
Pasipriešinimas tarp taško širdyje ir egoizmo kabalos kalba vadinamas „ekranu“ (masach).
Būtent šioje vietoje gauname ir jaučiame naują gyvenimą žmogaus pakopoje (Adomas).
Ir tada išsilaisviname iš mirties. Juk kaskart norėdamas gauti Šviesos, negaliu prie jos prisitaikyti, malonumas ir noras dingsta, dėl to po truputį ragauju mirties: neturiu daugiau kuo mėgautis, krentu į neviltį, nieko nenoriu ir atsitraukiu. Galų gale žmogus „išdžiūsta“ nuo šito darbo, mato, kad jam nieko neišeina, ir pradeda „vysti“. Gyvūninis, augalinis ir negyvasis pasaulis palaipsniui jame nyksta, kol žmogus numiršta.
Bet jeigu suprasime, kaip teisingai savyje sujungti davimo ir gavimo jėgas, pliusą ir minusą, tai pajausime žmogaus pakopą – amžiną ir tobulą gyvenimą.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios kongreso „UNIDOS“ Madride pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvensime!

Besislepiant nuo savęs

Pakilk aukščiau problemos, kad ją išspręstum

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>