Išsitaisymas prasideda visuomenėje

Krizė, globalizacija

Klausimas: Kol žmogui gerai, jis nepasirengęs įsiklausyti į mūsų perspėjimus apie bėdas. Mes tarsi sukeliame jam kančią…
Atsakymas: Jei ligonis nepagydomas, neverta jam sakyti, kad po penkerių metų jis mirs. Nereikia, kad tuos likusius metus užgožtų neviltis. Tai tiesa, tačiau mūsų situacija kitokia. Mes įspėjame, kad po penkerių metų bus smarkus paūmėjimas, jei dabar pat nesiimsime reikiamų profilaktinių priemonių. Kitaip tariant, ligoniui tereikia vienos piliulės per dieną. Tada nebus jokių kančių – priešingai, blogėjimas liausis.
Tai ne tuščios kalbos, juk mes atlikome rezonansinį testą ir radome problemą, reikalaujančią gydymo. Mes nešame pasauliui vaistus, o ne baisią neišvengiamą žinią. Bet kuriuo atveju jis jau serga, o mes siūlome lengvą išgijimą. Argi ne taip pasielgtum su mylimais artimaisiais? Kam be reikalo kentėti?
Dabar pasaulyje yra akivaizdžių problemų: neramumai, nepilnos šeimos, maisto prekių ir elektros brangimas… O sprendimų nėra, palaipsniui viskas tik blogėja.
Mes nesiruošiame su ištiesta ranka kreiptis į vyriausybę ar pertvarkyti skylėtą biudžetą. Vietoj to sukurkime visuomenėje elementarią pusiausvyrą – ir tada surasime tokį perteklių, kad skurstančiųjų tiesiog neliks.
Sunku suprasti, iš kur rasis tų turtų. Juk galvojama paprastai: „Jei man ko nors trūksta, pareikalausiu iš valstybės“. Tačiau iš kur tas įsitikinimas, kad kito kelio nėra, kad tai vienintelis būdas apsirūpinti? Kodėl vietoj to pačiam nesistengi aprūpinti visuomenės?
Jei išmoktume vienas su kitu dalytis ir palaikyti tvarką šalyje kaip namuose, jei taptume ekonomiški, reaguojantys, veiksmingai dirbantys bendrame ūkyje, jei nešvaistytume lėšų veltui, o iš tikrųjų drauge rūpintumės visais, tada atsirastų tokių „aruodų“, kurių užtektų visus sočiai pamaitinti.
Reikalavimai valdžiai nepadės – pradėk nuo aplinkos, nuo visuomenės, nuo žmonių. Tai ir yra kabalos mokslo esmė: pradėk nuo auklėjimo, kad visi suprastų būtinybę derinti situaciją bendrai. Tada tau neteks leistis į beprasmę politinę kovą.
Toks mūsų kelias – žmogaus ištaisymo kelias. Neištaisę žmogaus, niekur negalime tikėtis sėkmės. Reikia keisti požiūrį: kuriame subalansuotą visuomenę, pagrįstą racionaliu, ekonomišku vartojimu. Pirmoji užduotis – visus, esančius žemiau skurdo ribos, pakelti iki normalaus, padoraus gyvenimo. O tada, su kitu žingsniu, ateis eilė ištaisymui.
Tik tokiu būdu parodysime pavyzdį visiems visuomenės sektoriams. Aprūpink visus, ir pamatysi, kokia bus iš to nauda. Juk tame slypi dvasingumo jėga, – visi pajaus, kad tai ne išmalda, ne labdara, o kažkas aukštesnio. Sulaukęs tokios pagalbos, žmogus pajaus ištaisymą ir užsinorės prie jo prisijungti.

Iš 2012 m. sausio 11 d. pamokos „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad rastum atgarsį kituose, pažadink save

Pereikime prie davimo

Palaikymas ir pavyzdys

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>