Pavojingas egoizmo pasitikėjimas savimi

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Klausimas: Kodėl negalime atsikratyti abejonių, kad viską sukūrė Kūrėjas ir dėl mūsų gerovės?
Atsakymas: Neturiu atsakymo. Įsivaizduokite, kaip galima ginčytis su visiškai įsitikinusiu savo teisumu trejų-šešerių metų vaiku, kuris kažko nori! Juk pagal jo vaikišką supratimą ir logiką, turi būti būtent taip, o ne kitaip. Ką jam galėsiu paaiškinti? Jis tiesiog dar nesubrendo, kad suprastų.
Aukštesnysis valdymas mus sukuria nuo pačio giliausio nuopuolio per visas 125 pakopas iš viršaus į apačią. Po visų šių Šviesos mažėjimo ir paslėpimo pakopų, kurios vadinamos „pasauliais“ (pasaulis / „olam“, nuo žodžio paslėptis / „alama“), gimsta žmogus (Adomas), suskyla, nusileidžia dar žemiau ir nukrenta į ypatingą būseną, kuri vadinama šiuo pasauliu.
Iš šio žemiausio taško, iš materijos, kurioje telpa tik mažulytė Šviesos kibirkštėlė, visa kūrinija pradeda vystytis ir kilti iš apačios į viršų. Atsiranda negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, po to šio pasaulio žmogus, kuris taip pat vystosi per negyvąją, augalinę ir gyvūninę stadijas ir galiausiai pasiekia žmogaus lygmenį žmoguje, t. y. dvasinio išsivystymo lygį.
Visose šiose pakopose iš apačios į viršų niekada neįmanoma suprasti to, kas yra aukščiau už tave. Tai, kas yra žemiau už mus, mes dar kažkaip gana ribotai galime tyrinėti. Juk kūrinija – tai integrali, uždara, analoginė sistema, kurioje neįmanoma ištirti nė pačio mažiausio elemento, neturint žinių apie visą sistemą, tarsi holografiniame paveiksle.
Todėl negalime išsiaiškinti ir teisingai spręsti nė apie vieną, net apie pačią mažiausią pasaulių sistemos dalelę. Taip pat matome, kad gilindamiesi į pačias smulkiausias elementariąsias daleles, pastebime ten begalybę: kvantinėje fizikoje, molekulinėje chemijoje, ląstelių biologijoje. Atrodytų, kas galėtų būti tokioje mažoje dalelėje? Tačiau pradėję tyrinėti ir prasiskverbę vidun, atrandame ten ištisą pasaulį, kuriam nėra pabaigos. Jo ribos tiesiog išnyksta.
Netgi didelėje visatoje tai nėra taip aiškiai pastebima, kaip mažose dalelėse, kuriose pasimetame ir prapuolame – mūsų protas nėra pajėgus suprasti tokių dalykų. Kaip gi galėtume suprasti dvasinę informaciją, kuri yra aukščiau už mūsų suvokimą? Mes tik matome, kad ji kol kas mums nėra prieinama ir nežinome, ar sugebėsime kada nors ją suprasti.
Kai tik pasiekiame kažką naujo, mums tuojau pat atsiskleidžia dar nežinomesnė erdvė, kupina klausimų ir begalinių galimybių. Tačiau iš to išsilavinimo, kurį įgyjame šio tyrinėjimo, supratimo ir atskleidimo procese, mums tampa aišku, kad nesugebame spręsti apie tai, ko dar nesuvokėme ir kas yra aukščiau už mus.
Mes esame viso labo tik kūriniai, ir išdidumas mums neleidžia savęs pamatyti tikroje šviesoje. Mes nesuprantame, kokie esame smulkmeniški ir riboti, neįsisąmoniname to, kad mūsų puikybė aptraukia mums akis ir neleidžia pamatyti tiesos. Juk iš esmės, kas toks yra žmogus? Tokia būtybė, kuriai suteikė šiek tiek daugiau proto, kad jis galėtų tyrinėti save ir savo gyvenimą, atskleistų savo smulkmeniškumą ir menkumą bei… panorėtų išaugti.
Vietoje to, mes rėkiame tarsi maži vaikai: „Ne, mes jau suaugę!“ Kaip pasakyta: „Puikybė žemina žmogų“. Nejaugi nesuprantame, kad be davimo savybės, teturime tik gavimo savybę. O be abiejų –gavimo ir davimo – savybių, esančių visoje gamtoje, be jų tarpusavio sąveikos – įsiurbimo ir išskyrimo – nėra gyvybės. Žmogus gi siekia tik viską užgrobti sau.
Mes turime vienintelę jėgą ir, nors žinome, kad egzistuoja dar viena – davimo jėga, jos netrokštame. Todėl mūsų negalima pavadinti gyvenančiais. Juk gyvenimas ir vystymasis visoje gamtoje vyksta tik dviejų jėgų, esančių pusiausvyroje viena kitos atžvilgiu ir besivystančių viena kitos sąskaita, tarpusavio sąveikos keliu: vyksta tai įsiurbimas, tai išskyrimas, gavimas ir davimas.
Mes gi to neturime, dėl savo egoistinio charakterio mes nuolat mirštame dvasine prasme. Jeigu įgytume dar vieną savybę – davimo ir pradėtume veikti pasitelkę šias dvi savybes, tai gaudami, tai duodami – tokiu darbu sukurtume gyvybę. Mes patys pavirstume gyvomis biologinėmis ląstelėmis, iš kurių susidedame, ir mokėtume gauti ir duoti, t. y. gauti, kad duotume. Vadinasi, mes tobulėtume, sukurtume gyvybę ir susiformuotume kaip žmonės.
Jeigu to neturime, jeigu yra tik vienas egoistinis noras, ką galime padaryti? Protu suprantame, kad be antrosios savybės negalima, juk taip sutvarkyta visa gamta, tačiau puikybė mus akina, paversdama mus mažais, nesupratingais vaikais.
Tik pažiūrėkite, ką dabar daro vadinamieji šio pasaulio galingieji. Jie net nesiklauso mokslininkų patarimų. Napoleonas, vykdamas į karą, visada su savimi imdavo mokytus patarėjus ir juos įkurdindavo pačiame stovyklos centre. Juos kaip didžiausią vertybę saugodavo visa kariuomenė. Tą patį darė Aleksandras Makedonietis savo žygiuose. Išmintis visada buvo žmonijos gerbiama kaip pati svarbiausia vertybė. Kiekvienas valdovas stengėsi vystyti mokslą, įkurdavo šalia savęs universitetus.
Tačiau šiandien pasaulio mokslininkai kalba valdovams apie tai, kad mes gyvename neteisingai ir artėjame prie susinaikinimo, o jie nenori klausyti. Pirmą kartą istorijoje atsidūrėme situacijoje, kai nenorime įsiklausyti į išmintį! Egoizmas sako: „Aš pats valdysiu.“ Tokiu atveju esame pasmerkti.
Tu nenori sutikti su Kūrėju? Nesutik. Pasieksi Jo būseną, Jo pakopas ir tuomet nuspręsi. Tavęs dabar niekas neverčia sutikti, juk koks gali būti sutikimas per prievartą?

Iš 2012 m. balandžio 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Imant pavyzdį iš Kūrėjo

Greitoji pagalba sužeistajam kelyje

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.